Jėzų norėjo nužudyti kai kurie religiniai lyderiai, fariziejai, Erodo šalininkai ir Rašto aiškintojai dėl kelių pagrindinių priežasčių. Jėzaus mokymas, veikla ir Jo teiginiai kėlė grėsmę tiek jų religinei, tiek politinei valdžiai. Jo žodžiai ir veiksmai buvo vertinami kaip tiesioginis iššūkis nusistovėjusioms religinėms normoms bei socialinei tvarkai.
Priežastys, kodėl norėjo nužudyti Jėzų:
- Jėzaus įtaka ir populiarumas:
- Nuo pat savo viešojo veikimo pradžios Jėzus sulaukė didelio žmonių dėmesio. Jo mokymai ir stebuklai pritraukė dideles minias. Jėzus skelbė Dievo Karalystę, kuri nebuvo grindžiama pasaulietine valdžia ar ritualais, bet Dievo valia ir meile. Tai kėlė grėsmę tiek religinėms, tiek politiniams valdžios sluoksniams.
- Fariziejai, Rašto aiškintojai ir kunigai jautė pavojų savo autoritetui, nes Jėzaus populiarumas augo, o Jo mokymai ir gydymo stebuklai kėlė pavojų jų įtakai visuomenėje.
- Jėzaus veikla šabo dieną:
- Jėzus dažnai buvo kaltinamas, kad jis laužo šabą, gydydamas žmones šabo dieną. Pagal Mozės įstatymus, šabas buvo šventa poilsio diena, per kurią nedera dirbti. Tačiau Jėzus, gydydamas ligonius šabo dieną, pabrėžė, kad gailestingumas ir meilė yra svarbesni už formalų įstatymo laikymąsi. Dėl to religiniai lyderiai laikė Jėzaus veiksmus kaip pasipriešinimą įstatymui ir pačiam Dievo įsakymui.
- Evangelija pagal Morkų 3:1-6 aprašo, kaip Jėzus gydė žmogų su išdžiūvusia ranka šabo dieną, o fariziejai, pamatę tai, suplanavo Jį nužudyti dėl to, kad Jo veiksmai buvo vertinami kaip šabo laužymas.
- Nuodėmių atleidimas ir piktžodžiavimas:
- Jėzus atleisdavo nuodėmes, ką tuo metu žydų religiniai lyderiai laikė piktžodžiavimu, nes vienintelis Dievas galėjo atleisti nuodėmes. Jėzaus teiginiai apie savo dieviškumą – kad Jis turi galią atleisti nuodėmes – buvo suprantami kaip tiesioginis iššūkis Dievui ir religinėms normoms.
- Evangelija pagal Morkų 2:5-7 aprašo įvykį, kai Jėzus atleido paralyžiuotam žmogui nuodėmes, ir Rašto aiškintojai apkaltino Jį piktžodžiavimu, nes, jų manymu, tik Dievas turi teisę atleisti nuodėmes.
- Draugystė su nusidėjėliais ir muitininkais:
- Jėzus atvirai bendraudavo su tais, kuriuos žydų visuomenė laikė nusidėjėliais – muitininkais, viešomis moterimis, nusikaltėliais ir kitais atstumtaisiais. Fariziejams ir Rašto aiškintojams tai atrodė nepriimtina, nes jie laikėsi ritualinio tyrumo ir vengė bet kokios sąsajos su nešvariais žmonėmis. Jėzus mokė, kad Dievo gailestingumas ir atleidimas yra skirti visiems žmonėms, net didžiausiems nusidėjėliams, o ne tik tiems, kurie laikosi įstatymo.
- Evangelija pagal Morkų 2:16-17 aprašo, kaip fariziejai kritikavo Jėzų už tai, kad Jis valgė kartu su nusidėjėliais ir muitininkais, ir Jėzus atsakė: „Sveikiesiems nereikia gydytojo, tik ligoniams. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.“
- Religiniai ir politiniai kaltinimai:
- Rašto aiškintojai ir kunigai nuolat bandė pagauti Jėzų už kokį nors nusikaltimą, kurį jie galėtų panaudoti prieš Jį. Jėzus buvo kaltinamas piktžodžiavimu dėl savo teiginių apie save kaip Dievo Sūnų, dėl to, kad kėlė grėsmę nusistovėjusiai tvarkai ir dėl to, kad Jį prilygino Dievui.
- Politiniai lyderiai, tokie kaip Erodo šalininkai, ir religiniai lyderiai matė Jėzų kaip grėsmę visuomenės stabilumui, nes Jo mokymai ir populiarumas galėjo sukelti maištą prieš romėnų valdžią ar destabilizuoti jų autoritetą.
- Jėzaus teiginiai apie save:
- Jėzus ne tik kalbėjo apie Dievo Karalystę, bet ir pateikė save kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, kas to meto žydų religinėje sistemoje buvo vertinama kaip didžiausias piktžodžiavimas, jei žmogus nepripažintas Mesiju. Jėzaus teiginiai apie Jo dieviškumą kėlė ne tik religinį pasipiktinimą, bet ir pavojų politiniam stabilumui, nes daugelis galėjo suprasti Jėzaus mokymą kaip kvietimą sukilti prieš romėnų valdžią.
Mirties bausmė:
Pagal Mozės įstatymą, už piktžodžiavimą buvo numatyta mirties bausmė – užmušimas akmenimis. Jėzaus oponentai bandė pritaikyti šį įstatymą Jo atvejui, kaltindami Jį Dievo įžeidimu ir taisyklių laužymu. Jie siekė jį nuteisti dėl religinių nusikaltimų, kurie, jų manymu, nusipelnė mirties.
Jėzaus veikla, mokymai ir teiginiai sukėlė konfliktą su religiniais lyderiais ir politinėmis jėgomis. Jie matė Jėzų kaip grėsmę savo autoritetui ir religinei tvarkai, nes Jis iššaukė nusistovėjusias normas, ypatingai dėl šabo laikymosi, nuodėmių atleidimo, draugystės su nusidėjėliais ir teiginių apie savo dieviškumą. Šie veiksmai lėmė sprendimą Jį nužudyti, nes Jėzus buvo suvokiamas kaip piktžodžiautojas ir netikras pranašas, kuris galėjo destabilizuoti visuomenės struktūrą ir pažeisti religinę tvarką.