Tyrimas apie Perkūną – vieną pagrindinių lietuvių mitologijos dievų. Tekste analizuojama Perkūno vieta ir vaidmuo panteone, jo santykis su kitais dievais bei mitologiniais personažais, ypatingai su Aukščiausiuoju Dangaus Dievu. Pagrindinė knygos tema sukasi apie istorinę ir mitologinę Perkūno evoliuciją, jo transformaciją iš Vyriausiojo Dievo į atskirą audros ir griaustinio dievybę.
Knygoje pateikiami keli požiūriai apie Perkūno santykį su Dangaus Dievu. Vieni mokslininkai teigia, kad Perkūnas iš pradžių buvo identiškas su Dangaus Dievu, o vėliau tapo atskira dievybe, vykdančia griaustinio dievo funkcijas, panašiai kaip graikų Dzeusas ar romėnų Jupiteris. Kiti mano, kad Perkūnas visada buvo laikomas aukščiausiuoju dievu, o dar kiti jį interpretuoja kaip dievybę, pavaldžią Dangaus Dievui, bet vykdančią svarbias funkcijas, susijusias su teisingumu ir bausme.
Vienas iš knygos teiginių remiasi tautosakiniais šaltiniais, kuriuose Perkūnas dažnai apibūdinamas kaip Dievo įrankis, skirtas bausti blogio jėgas, kaip velnią. Šiuose pasakojimuose Dievas suteikia Perkūnui jėgą trenkti žaibu į velnią, išlaikydamas tam tikrą hierarchinį ryšį tarp šių dviejų dievybių.
Knygoje taip pat nagrinėjami istoriniai šaltiniai, tokie kaip J. Malalo kronika (1261 m.) ir Volynės metraštis, kuriuose minima apie Perkūną ir kitus lietuvių dievus, tokius kaip Andajus ir Teliavelis. Tai leidžia autoriui susieti Perkūno vietą panteone su kitų dievų hierarchija ir funkcijomis. Ši medžiaga rodo, kad Perkūnas buvo ne tik audros ir griaustinio dievas, bet ir teisingumo bei bausmės simbolis.
Knyga pateikia įdomių faktų apie tai, kaip Perkūno kultas išliko populiarus net vėlesniais laikais, ypač kaimo vietovėse, kur griaustinio dievo funkcijos buvo svarbios žemdirbiams. Perkūnas buvo suvokiamas kaip aktyvus ir konkrečią formą turintis dievas, kuris nėra nutolęs nuo žmonių, bet tiesiogiai dalyvauja jų kasdieniame gyvenime, ypač klimato reiškiniuose ir žemės ūkyje.
Knygoje cituojamos ir ankstyvosios krikščioniškosios Lietuvos šaltiniai, tokie kaip M. Mažvydo “Katechismas” (1547 m.), kurioje minimi Perkūno ir kitų pagoniškų dievų garbintojai, taip pat J. Lasickio (XVI a.) darbas, kuriame Perkūnas aprašomas kaip trečiasis dievas po Aukščiausio Dievo ir žemės dievų. Šie šaltiniai padeda atskleisti, kaip Perkūnas buvo suvokiamas ir kokią reikšmę turėjo tiek prieškrikščioniškoje, tiek ankstyvosios krikščionybės Lietuvoje.
Bendras knygos tikslas yra giliau suprasti Perkūno vietą lietuvių mitologijoje, atskleisti jo sąveiką su kitais dievais bei suvokti, kaip jo kultas keitėsi per amžius. Knyga skirta skaitytojams, kurie domisi lietuvių mitologija, senovės religijomis ir kultūrinėmis transformacijomis, ypač tiems, kurie nori giliau įsigilinti į Perkūno simboliką ir jo vietą lietuvių tautosakos bei mitologijos pasaulyje.
Citata iš knygos: „Perkūnas nėra Dievų valdovas, o greičiau Dievų tvarkytojas, tam tikrų pareigų vykdytojas“ (47, p. 392-393). Tai atspindi pagrindinę mintį, kad nors Perkūnas turi svarbių funkcijų, jis vis dėlto neprilygsta Aukščiausiajam Dievui, tačiau lieka galinga ir svarbia dievybe.
Knyga yra išsamus, gilus tyrimas apie Perkūno mitologiją, jo vietą panteone, istorinius šaltinius bei tautosakos pasakojimus. Ji skirta tiems, kurie siekia suprasti mitologinius archetipus ir Perkūno kaip teisingumo bei audros dievo simboliką.