Knyga „Modernusis žmogus ir tikėjimas į Dievą“ nagrinėja sudėtingus ryšius tarp religijos, sekuliarizmo ir moderniosios visuomenės. Knygos esmė sukasi apie religijos vietą pasaulyje, kuriame krikščionybės įtaka pastebimai silpnėja, o dauguma šiuolaikinių žmonių praranda tikėjimą transcendencija. Vienas pagrindinių knygos tikslų – išanalizuoti, kaip Vakarų kultūra, remdamasi krikščioniškomis vertybėmis, atsidūrė tokioje krizėje, kai religiniai principai vis dažniau atmetami arba ignoruojami.
Moderniame pasaulyje, pasak autoriaus, kyla rimta grėsmė krikščioniškajai kultūrai. Knyga pateikia argumentus apie tai, kad tikėjimo praradimas lemia ne tik individualią dvasinę tuštumą, bet ir tautų silpnėjimą, jų moralinių normų griūtį, kuri savo ruožtu veda į chaotišką visuomenės būklę. Tradiciniai krikščionybės pamatai pradeda byra, kai žmonės vis labiau remiasi mokslu ir technika kaip vienintelėmis tikromis vertybėmis. Tai kuria naują „vakarinio žmogaus“ fenomeną, kuris nebeturi ryšio su religija ir transcendencija.
Vienas iš paradoksų, aptariamų knygoje, yra „tikėjimas į tikėjimą“. Tai reiškia, kad kai kuriems žmonėms Dievas tampa tik patogiu simboliu, abstrakčia figūra, kuri lengvai prisitaiko prie pasaulietinių tikslų. Dievas, kuris niekada nebuvo įsikūnijęs, pasak autoriaus, lengvai supasaulinamas ir tampa menkai reikšmingas šiuolaikinio žmogaus gyvenime.
Didelė knygos dalis skirta sekuliarizmo ir laicizmo temoms. Autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis tampa vis labiau pasaulietiškas, o religija praranda savo svarbą ne tik viešajame gyvenime, bet ir asmeniniame. Laicizmas, kaip filosofinė laikysena, kurioje Kristaus mokslas neaktualus, formuoja naujo tipo žmogų, kuris nebeturi poreikio ryšiui su transcendentine būtimi. Tai yra moderniosios eros bruožas, kur žmogus siekia gyventi taip, lyg Dievo niekada nebūtų buvę.
Knygoje taip pat analizuojama, kaip technikos ir mokslo prestižas prisideda prie religijos nykimo. Technika, tapusi svarbiausiu moderniosios visuomenės instrumentu, sukuria įspūdį, kad viskas, kas tikra, turi būti materialu ir apčiuopiama. Tai dar labiau atitolina žmogų nuo metafizinės tikrovės ir transcendencijos.
Vienas iš knygos akcentų – polemika su ateizmo ir sekuliarizmo iššūkiais religijai. Autorius teigia, kad komunizmas yra tarsi anti-religija, kuri atspindi vieną iš moderniosios visuomenės kovos prieš Dievą apraiškų. Ateizmas ir sekuliarizmas Vakaruose nebeatrodo kaip radikalūs judėjimai, bet tampa kasdienybe, kur Dievo nebuvimas tampa ne faktu, o sentimentu.
Apibendrindamas autorius pabrėžia, kad religijos praradimas turi ne tik dvasines, bet ir praktines pasekmes. Visos tautos, kurios prarado savo tikėjimą, ilgainiui silpnėjo ir griuvo, o religinis pagrindas ilgą laiką buvo tautų stabilumo ir gyvenimo prasmės garantas.
Knyga skirta tiems, kurie domisi šiuolaikinės visuomenės religiniu ir dvasiniu statusu, kasdieniais krikščionybės iššūkiais bei tiems, kurie nori giliau suprasti sekuliarizmo ir religijos santykius. Tai nėra lengvas skaitinys, bet aktualus tiems, kurie siekia išsiaiškinti, kaip tikėjimas gali išlikti gyvas modernioje visuomenėje.