Knyga nagrinėja šeimos gyvenimą ir religinį auklėjimą, pagrindinį dėmesį skiriant vaikams kaip ryšio tarp tėvų, šeimos ir Dievo elementams. Autorius siekia parodyti, kad vaikai yra natūralūs Dievo nešėjai šeimoje, o per kasdienybę, ritualus ir santykius galima išvystyti gilesnį dvasinį ryšį. Knyga pateikia praktinius patarimus, kaip tėvai gali padėti savo vaikams atrasti Dievą jų kasdieniniame gyvenime ir kaip religinis auklėjimas gali būti įgyvendintas be prievartos ar baimės.
Vienas iš pagrindinių knygos tikslų – parodyti, kaip svarbu sukurti erdvę Dievo prisilietimams šeimoje. Autorius akcentuoja, kad kiekvienas vaikas į šeimą atneša naują Dievo veidą ir jo planą žmonijai. Todėl tėvams tenka atsakomybė pastebėti šį planą ir per kasdienes veiklas, ritualus bei šventes padėti vaikui jį įgyvendinti.
Knygoje yra daug asmeninių istorijų, kurios įtikinamai parodo, kaip Dievas pasireiškia kasdienybėje per vaikus. Pavyzdžiui, viena iš ištraukų aprašo, kaip vaikas įsivaizduoja Jėzų kaip draugą, kurį galima pasiimti namo. Tai simbolizuoja paprastą, bet gilų tikėjimo suvokimą, kuris vaikams yra natūralus. Vaikai, anot autoriaus, yra tarsi angelai, kurie per savo spontaniškus veiksmus ir klausimus padeda tėvams pažvelgti į tikėjimą iš naujo.
Knyga taip pat kalba apie religinį auklėjimą kaip natūralią dalį šeimos gyvenimo. Autorius siūlo į kasdienybę įtraukti paprastus religinius ritualus, kaip pavyzdžiui, vaiko palaiminimas prieš einant į mokyklą ar vakarinės maldos, kuriose aptariami dienos įvykiai ir dėkojama Dievui už tai, kas buvo gera. Tėvai kviečiami kartu su vaikais lankyti bažnyčią, net jei pamaldos nevyksta, uždegti žvakeles, melstis. Knygoje pabrėžiama, kad religinis auklėjimas turėtų būti integruotas į kasdienybę be spaudimo ar prievartos, atsižvelgiant į vaikų jautrumą ir natūralų polinkį į dvasingumą.
Autorius taip pat nagrinėja vaikų egzistencinius klausimus, kurie dažnai nustebina suaugusiuosius savo gilumu: “Kur buvau, kai manęs dar nebuvo?” arba “Kas kuria dienas ir kada jos baigsis?”. Knygoje pabrėžiama, kad tokie klausimai nėra atsitiktiniai ar paviršutiniški – jie kyla iš vaiko natūralaus ryšio su pasauliu ir Dievu, todėl tėvai turėtų kartu su vaikais ieškoti atsakymų, nes tai gali padėti tiek vaikui, tiek tėvams atrasti gilesnę prasmę.
Knygos stilius ir struktūra orientuota į praktinius patarimus, kaip sukurti erdvę Dievui šeimos gyvenime, kaip išlaikyti dvasinę harmoniją per kasdienius veiksmus, tokius kaip vakarienės ritualai ar pokalbiai prieš miegą. Tėvai kviečiami būti lankstūs ir kūrybingi, o jų tikslas turėtų būti ne priversti vaikus tikėti, bet atverti galimybes ir erdves, kuriose vaikai galėtų patys atrasti Dievą.
Knyga kviečia tėvus nebijoti pripažinti savo klaidų ir per tai stiprinti santykį su vaikais. Autorius pasakoja apie savo patirtį, kai po emocingos reakcijos į sūnaus klaidą atsiprašė ir pasiekė supratimą, kad tėvystė yra nuolatinis mokymasis. Per tokias istorijas knyga pabrėžia, kad religinis auklėjimas nėra griežtas dogmatiškas procesas, bet nuolatinis dialogas tarp tėvų ir vaikų, siekiant ugdyti vaiko santykį su Dievu.
Knyga skirta tėvams, kurie ieško būdų, kaip integruoti dvasingumą į savo šeimos gyvenimą, kaip per vaikus atrasti naują Dievo prisilietimą ir kaip sukurti prasmingas šeimos tradicijas. Tai naudinga ir tiems, kurie nori atrasti subalansuotą požiūrį į religinį auklėjimą, vengiant baimės ar prievartos, bet tuo pačiu neprarandant ryšio su Dievu.
Citata, kuri atspindi knygos dvasią: “Jūsų vaikas yra palytėtas Dievo. Pagaliau Dievas yra ir jūsų vaiko Kūrėjas ir jau seniai asmeniškai palietė jus per jūsų vaiką.”