Knyga „Antrasis Šveicariškasis išpažinimas su šiuolaikiniu komentaru“ – tai istorinis ir teologinis dokumentas, skirtas Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei, tačiau jos reikšmė siekia toliau už Lietuvos ribų. Šis išpažinimas buvo sukurtas XVI a. Ciuriche, 1566 m., ir greitai tapo vienu iš pagrindinių dokumentų reformacijos bažnyčioms Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse. Lietuvoje jis ilgainiui buvo žinomas kaip Sandomiro konfesija.
Šios knygos pagrindinis tikslas – išlaikyti ir perduoti evangelikų reformatų tikėjimo doktrinas, aiškiai apibrėžiant tikėjimo pagrindus ir atmetant erezijas bei klaidingus mokymus. Ji apima išsamų tikėjimo principų išdėstymą, susitelkiant į Šventojo Rašto autoritetą, Dievo Trejybę, Jėzaus Kristaus tarpininkavimo vaidmenį bei šventųjų atvaizdų naudojimo kritiką.
Vienas esminių šios knygos akcentų yra Bažnyčios tarnystės ir sakramentų aiškinimas. Knygoje aptariama, kaip Dievo žodis turi būti skelbiamas visiems suprantama kalba, o Bažnyčia privalo turėti savo išteklius tam, kad galėtų tinkamai rūpintis tikinčiaisiais ir skelbti teisingą mokymą. Šventasis Raštas yra vienintelis tikras Dievo žodis, kurio interpretacija turi būti grindžiama tiesioginiu jo suvokimu, be jokių priedų ar erezijų.
„Antrasis Šveicariškasis išpažinimas“ ne tik skatina teologinį vientisumą tarp skirtingų reformacijos bažnyčių, bet ir pabrėžia brolišką meilę bei vienybę. Jo pagrindinė idėja yra ta, kad skirtingose krikščioniškose bendruomenėse gali būti tam tikrų skirtumų, tačiau šie skirtumai niekada neturi tapti nesantaikos ar skilimų priežastimi. Tuo pačiu knyga atmeta klaidingus priešininkų kaltinimus ir stengiasi sukurti aiškų teologinį pagrindą.
Knygoje galima rasti skyrius apie Šventąją Trejybę, Dievo Apvaizdą, žmogaus nuopuolį ir išganymą, predestinaciją, sakramentus, o taip pat apie Bažnyčios maldas, giedojimą ir apeigas. Ji taip pat nagrinėja tikėjimo reikšmę kasdieniame gyvenime, įskaitant krikščioniškos šeimos tvarkymą, tikėjimo ir darbų santykį bei valdžios vaidmenį.
Citatos iš knygos iliustruoja pagrindines mintis: „Viešpaties Kristaus Bažnyčia turi savo pajamas bei turtus per karalių ir kunigaikščių dosnumą, per tikinčiųjų dosnumą… kad bažnyčios ir surinkimai būtų prižiūrimi kaip pridera ir kiekvienas reikalas tarnautų Dievo garbei.“ Ši ištrauka rodo, kad knyga ypatingą dėmesį skiria Bažnyčios išteklių valdymui ir atsakomybei už teisingą Dievo žodžio skelbimą.
Knyga skirta tiek tiems, kurie domisi evangelikų reformatų bažnyčios istorija, tiek tiems, kurie siekia gilinti savo tikėjimą ir suprasti reformacijos mokymus. Ji yra reikšmingas vadovas teologams, dvasininkams ir tikintiesiems, siekiantiems suvokti tikėjimo pagrindus ir išlaikyti doktrinų vientisumą pasaulyje, kur skirtingos interpretacijos gali atvesti prie tikėjimo esmės praradimo.
Knyga tinka ir kaip akademinis šaltinis istoriniam bei teologiniam tyrimui, nes jis puikiai atspindi ne tik XVI amžiaus reformacijos laikų tikėjimo kovas, bet ir šiandienos Bažnyčios misiją apsaugoti savo pagrindus ir vertybes nuo pasaulietinių įtakų bei modernių interpretacijų.