Knyga, kurią parašė A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupada, „Akistata su mirtimi“, yra gili metafizinė ir filosofinė analizė apie žmogaus egzistenciją, sielos nemirtingumą ir pasiruošimą paskutinei akimirkai – susitikimui su mirtimi. Knygoje pasakojama apie Ajamilą, brahmaną, kuris gyvenimo eigoje patyrė moralinį nuopuolį, tačiau stebuklingu būdu, mirties akivaizdoje, jam pavyksta išsigelbėti. Šis pasakojimas, kilęs iš senovės Vedų teksto „Šrimad Bhagavatam“, yra papildytas autoriaus išsamiais komentarais ir paskaitų fragmentais.
Pasakojimas prasideda nuo Ajamilos gyvenimo istorijos, kur jis, kilęs iš brahmanų šeimos, praranda savo dorybes dėl santykių su moralės normų nesilaikančia moterimi. Jo nuodėmingi veiksmai tampa negrįžtamu jo gyvenimo nuosmukio ženklu, o tai veda į vis gilesnį moralinį ir dvasinį degradavimą. Visgi, gyvenimo pabaigoje Ajamilai susidūrus su mirties pasiuntiniais, jį išgelbėja stebuklingas Visnudūtų įsikišimas, kai jis netyčia ištaria Dievo vardą.
Šioje istorijoje keliamas svarbus klausimas – kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Atsakymas slypi žmogaus sugebėjime siekti dvasinio tobulėjimo ir išsilaisvinimo iš materialių prisirišimų. Knyga nagrinėja, kaip žmogus, nepaisant savo nuopuolio, vis tiek turi galimybę sugrįžti į dvasinį kelią ir pasiekti išgelbėjimą. Tai įkvepianti žinia, kad net nuodėmingiausi veiksmai gali būti atleisti, jei žmogus pradeda ieškoti tiesos ir Dievo.
„Akistata su mirtimi“ taip pat pateikia gilesnę diskusiją apie pomirtinį gyvenimą, remdamasi ne tik Vedų raštais, bet ir šiuolaikiniais moksliniais tyrimais, nagrinėjančiais žmonių patirtis su klinikine mirtimi. Tai susieja senovės išmintį su šiuolaikinėmis realijomis, praplečia skaitytojo akiratį ir kelia klausimus apie sielos egzistenciją po kūno mirties.
Knygos tikslas yra ne tik išsamiai paaiškinti Vedų filosofijos pagrindus apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, bet ir skatinti skaitytoją permąstyti savo paties gyvenimą, veiksmus ir tikslus. Pagrindinė mintis, kurią knyga perduoda, yra ta, kad žmogaus siela nemiršta, ji tik trumpam atsiskiria nuo fizinio kūno, o jos kelionė tęsiasi amžinybėje. Autorius pateikia daugybę filosofinių įžvalgų, pabrėždamas, jog tikrasis dvasinis mokymas gali būti gautas tik per tikrus dvasinius mokytojus, o ne per savavališkas interpretacijas.
Knygoje gausu diskusijų apie moralinę atsakomybę ir dvasinį tobulėjimą. Pavyzdžiui, reguliatyvių principų laikymasis, kaip nevalgymas mėsos, vengimas draudžiamų lytinių santykių, intoksikacijų ir lošimo, yra pagrindinis kelias į dvasinį tobulėjimą. Šių principų pažeidimas, kaip rodo Ajamilos pavyzdys, veda prie nuopuolio ir nuodėmių. Knyga siūlo gilintis į Vedų literatūrą ir dvasinius mokymus, norint suprasti tikrąją gyvenimo esmę ir pasiruošti akistatai su mirtimi.
Knyga skirta tiems, kurie ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus – kas vyksta po mirties? Ar yra siela? Kaip reikia gyventi, kad pasiektume dvasinį išsilaisvinimą? Tai ypač aktualu tiems, kurie domisi Vedų filosofija, Krišnos sąmone ir nori giliau suprasti šias temas. Knygos skaitytojas ne tik susipažins su Ajamilos istorija, bet ir gaus vertingų įžvalgų apie žmogaus prigimtį, likimą ir moralinę atsakomybę. Citata iš knygos iliustruoja šiuos pamąstymus: „Norint iš tikrųjų išmanyti Dievo mokslą, reikia kreiptis į tikrą dvasinį mokytoją ir išgirsti ‘Bhagavad-gitą’ iš jo lūpų.“
Knyga pabrėžia, kad nors žmogus gali paslysti, Dievas visada suteikia galimybę atgailai ir išgelbėjimui. Tai suteikia vilties ir įkvėpimo visiems, ieškantiems dvasinės šviesos ir ramybės gyvenimo pabaigoje.