80 bažnyčios klaidų sąrašas Syllabus Errorum

„Syllabus Errorum“ yra dokumentas, išleistas popiežiaus Pijaus IX 1864 metais, apibendrinantis klaidingas idėjas ir doktrinas, kurios buvo laikomos nesuderinamomis su katalikų tikėjimu. Šis dokumentas buvo paskelbtas kartu su enciklika „Quanta Cura“, siekiant paaiškinti Bažnyčios poziciją dėl įvairių modernizmo apraiškų ir pasaulietinių filosofijų, kurios kėlė iššūkius tradiciniam religiniam mokymui ir autoritetui. Dokumentas buvo sudarytas kaip tam tikras „klaidų sąrašas“, kuriame buvo išvardytos įvairios nuostatos, laikomos nepriimtinomis katalikų Bažnyčios požiūriu.

„Syllabus Errorum“ susideda iš aštuoniasdešimties punktų, apimančių įvairias temas, tokias kaip religijos ir valstybės santykiai, švietimas, moralė ir socialinė tvarka. Viena pagrindinių dokumento idėjų buvo atmetimas pasaulietinio racionalizmo, kuris siekė atskirti religiją nuo valstybės ir sumažinti Bažnyčios įtaką visuomenės gyvenimui. Katalikų Bažnyčia tuo metu susidūrė su dideliais iššūkiais, nes modernizmo idėjos ir liberali politika plito Europoje. Tokiame kontekste „Syllabus Errorum“ tapo svarbiu Bažnyčios atsaku, siekiant išlaikyti savo poziciją visuomenėje ir aiškiai apibrėžti, kokios idėjos laikytinos nesuderinamomis su krikščioniškuoju tikėjimu.

Vienas iš pagrindinių dokumento punktų buvo skirtas Bažnyčios ir valstybės atskirčiai. Popiežius atmetė nuostatą, kad valstybė gali egzistuoti visiškai nepriklausomai nuo religijos arba kad Bažnyčia turėtų būti atskirta nuo visuomeninių reikalų. Bažnyčia tvirtino, kad moralė ir tikėjimas yra neatskiriamai susiję su visuomenės gerove, todėl pasaulietinė valdžia neturėtų ignoruoti religinių principų. Šis požiūris rėmėsi Šventojo Rašto ir tradicijos mokymu, kuriame pabrėžiama Dievo įstatymų viršenybė virš žmogaus sukurtų normų.

Kitas reikšmingas aspektas dokumente buvo susijęs su mokymu ir švietimu. Buvo atmetama idėja, kad švietimas gali būti visiškai pasaulietinis arba atsietas nuo religinių vertybių. Bažnyčia laikė, kad švietimas turėtų būti grindžiamas tikėjimu ir moralinėmis vertybėmis, nes jų nepaisymas galėtų vesti į dvasinį nuosmukį ir visuomenės moralinio pagrindo nykimą. Popiežius Pijus IX pabrėžė, jog tik tikėjimu grindžiamas švietimas gali užtikrinti tikrą žmogaus ir visuomenės pažangą.

„Syllabus Errorum“ taip pat kritikavo modernistines filosofijas, kurios kvestionavo tradicines religines doktrinas ir skatino reliatyvizmą. Dokumente buvo pabrėžiama, kad tiesa yra objektyvi ir nekintama, todėl ji negali būti derinama prie laikmečio nuostatų ar pasaulietinių ideologijų. Toks požiūris atspindi Bažnyčios įsitikinimą, kad tikėjimo tiesos yra duotos Dievo ir jų negalima perkurti pagal žmogaus norus ar poreikius.

Dokumentas, nors ir susilaukė daug diskusijų ir kritikų prieštaravimų, parodė Bažnyčios ryžtą ginti savo mokymą ir moralines vertybes sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kai kurie „Syllabus Errorum“ punktai šiuolaikiniame kontekste gali atrodyti griežti ar net neatitinkantys dabartinės katalikų Bažnyčios pozicijos, tačiau svarbu suprasti, kad jis buvo sukurtas reaguojant į tam tikras istorines aplinkybes ir iššūkius. Popiežius Pijus IX tikėjosi, kad šis dokumentas padės tikintiesiems geriau suprasti, kokios nuostatos nesuderinamos su jų tikėjimu, ir apsaugoti Bažnyčią nuo naujų ideologinių srovių poveikio.

Teologijos istorijoje „Syllabus Errorum“ išlieka reikšmingas dokumentas, atspindintis XIX amžiaus Bažnyčios pastangas susidoroti su modernybės iššūkiais. Nors kai kurie jo aspektai gali būti interpretuojami įvairiai, jis liudija apie Bažnyčios troškimą išsaugoti tikėjimo grynumą ir moralinius principus sparčiai kintančioje visuomenėje. Dokumentas taip pat primena, kad Bažnyčia, remdamasi Šventojo Rašto ir tradicijos mokymu, visada siekia apginti tikinčiųjų dvasinę gerovę ir įkvėpti juos gyventi pagal dieviškąją tiesą.

80 Bažnyčios klaidų sąrašas, pasmerktas Pijaus IX

I. PANTEIZMAS, NATURALIZMAS IR ABSOLIUTUSIS RACIONALIZMAS

1. Neegzistuoja Aukščiausioji, išmintingoji, viską numatanti Dieviška Būtybė, skirtinga nuo visatos, o Dievas yra tapatus gamtai, todėl jis yra veikiamas pokyčių. Iš esmės Dievas yra sukuriamas žmoguje ir pasaulyje, viskas yra Dievas ir turi pačią Dievo esmę, o Dievas yra tas pats, kas pasaulis, todėl dvasia yra ta pati, kas materija, būtinybė – kaip laisvė, gėris – kaip blogis, teisingumas – kaip neteisybė. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
2. Reikia paneigti bet kokį Dievo veikimą žmoguje ir pasaulyje. — Ten pat.
3. Žmogaus protas, be jokios nuorodos į Dievą, yra vienintelis tiesos ir melo, gėrio ir blogio teisėjas; jis pats sau yra įstatymas ir pakanka savo natūralia jėga užtikrinti žmonių ir tautų gerovę. — Ten pat.
4. Visos religijos tiesos kyla iš žmogaus proto įgimtos jėgos; todėl protas yra galutinis matas, kuriuo žmogus gali ir turi pasiekti visų rūšių tiesų pažinimą. — Ten pat ir enciklikoje „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
5. Dieviškas apreiškimas yra netobulas, todėl jis turi būti nuolat ir neribotai tobulėjantis, atitinkant žmogaus proto pažangą. — Ten pat.
6. Kristaus tikėjimas prieštarauja žmogaus protui, o dieviškas apreiškimas ne tik nėra naudingas, bet net kenkia žmogaus tobulumui. — Ten pat.
7. Pranašystės ir stebuklai, pateikti Šventajame Rašte, yra poetų išgalvotybės, o krikščioniško tikėjimo paslaptys yra filosofinių tyrinėjimų rezultatas. Senajame ir Naujajame Testamente yra mitinių išgalvotų dalykų, o pats Jėzus Kristus yra mitas.

II. VIDUTINISIS RACIONALIZMAS

8. Kadangi žmogaus protas yra lygus pačiai religijai, teologijos mokslai turi būti traktuojami taip pat, kaip filosofijos mokslai. — Kalba „Singulari quadam“, 1854 m. gruodžio 9 d.
9. Visi krikščioniškos religijos dogmos yra be išimties natūraliųjų mokslų ar filosofijos objektas, o žmogaus protas, nušviestas tik istoriškai, gali savo jėga ir principais pasiekti tikrąjį net sudėtingiausių dogmų mokslą, jei tik tokios dogmos bus pateiktos protui kaip jo objektas. — Laiškai Miuncheno arkivyskupui, „Gravissimas inter“, 1862 m. gruodžio 11 d., ir „Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
10. Kadangi filosofas yra viena, o filosofija – kita, filosofas turi teisę ir pareigą paklusti tokiai valdžiai, kurią jis įrodys esant tiesa, tačiau filosofija negali ir neturi paklusti jokiai tokiai valdžiai. — Ten pat, 1862 m. gruodžio 11 d.
11. Bažnyčia ne tik niekada neturėtų spręsti apie filosofiją, bet turėtų toleruoti filosofijos klaidas, leisdama jai pačiai jas taisyti. — Ten pat, 1863 m. gruodžio 21 d.
12. Apaštališkosios Sėdos ir Romos kongregacijų nutarimai trukdo tikrajai mokslo pažangai. — Ten pat.
13. Senųjų scholastinių teologų metodai ir principai, kuriais jie ugdė teologiją, nebėra tinkami mūsų laikų reikalavimams ir mokslo pažangai. — Ten pat.
14. Filosofija turi būti traktuojama neatsižvelgiant į antgamtinį apreiškimą. — Ten pat.

III. INDIFFERENTIZMAS, LATITUDINARIZMAS

15. Kiekvienas žmogus turi teisę priimti ir išpažinti tokią religiją, kurią, vadovaudamasis proto šviesa, laikys tiesa. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.; pasmerkimas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
16. Žmogus gali bet kokios religijos laikydamasis rasti amžinojo išgelbėjimo kelią ir pasiekti amžinąjį išgelbėjimą. — Enciklikoje „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.
17. Turėtume bent jau gerai tikėtis, kad visi tie, kurie nėra tikrojoje Kristaus Bažnyčioje, gali būti amžinai išgelbėti. — Enciklikoje „Quanto conficiamur“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
18. Protestantizmas yra ne kas kita, kaip kita tikrosios krikščioniškos religijos forma, kurioje galima Dievą įtikti lygiai taip pat, kaip ir Katalikų Bažnyčioje. — Enciklikoje „Noscitis“, 1849 m. gruodžio 8 d.

IV. SOCIALIZMAS, KOMUNIZMAS, SLAPTOSIOS BENDRIJOS, BIBLIJOS BENDRIJOS, KLERIKALŲ-LIBERALŲ BENDRIJOS

Tokios maro rūšys dažnai griežčiausiai pasmerkiamos enciklikoje „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d., kalboje „Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d., enciklikoje „Noscitis et nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d., kalboje „Singulari quadam“, 1854 m. gruodžio 9 d., enciklikoje „Quanto conficiamur“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.

V. KLAIDOS APIE BAŽNYČIĄ IR JOS TEISES

19. Bažnyčia nėra tikra ir tobula visuomenė, visiškai laisva, nei ji turi nuosavas ir amžinas teises, suteiktas jai jos Dieviškojo Įkūrėjo; bet priklauso valdžiai nustatyti, kokios yra Bažnyčios teisės ir kokios ribos, kuriose ji gali jas vykdyti. — Kalba „Singulari quadam“, 1854 m. gruodžio 9 d.
20. Bažnyčios valdžia neturėtų vykdyti savo galios be valdžios leidimo ir sutikimo. — Kalba „Meminit unusquisque“, 1861 m. rugsėjo 30 d.
21. Bažnyčia neturi galios dogmatiškai apibrėžti, kad katalikų religija yra vienintelė tikroji religija. — Pasmerkimas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
22. Katalikų mokytojų ir autorių pareiga yra ribojama tik tais dalykais, kurie Bažnyčios neišvengiamu sprendimu yra pateikiami visuotiniam tikėjimui kaip tikėjimo dogmos. — Laiške Miuncheno arkivyskupui, „Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
23. Romos pontifikai ir visuotiniai susirinkimai peržengė savo galios ribas, užgrobė valdovų teises ir net klydo apibrėždami tikėjimo ir moralės klausimus. — Pasmerkimas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
24. Bažnyčia neturi jėgos naudoti smurtą, nei ji turi kokią nors pasaulietinę galią, tiesioginę ar netiesioginę. — Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
25. Be galios, būdingos vyskupijai, jai buvo suteikta ir kita pasaulietinė galia, kurią suteikė valdžia, arba aiškiai, arba tyliai, todėl ši galia gali būti atšaukta valdžios, kai ji to pageidaus. — Ten pat.
26. Bažnyčia neturi įgimtos ir teisėtos teisės įsigyti ir valdyti turtą. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.; enciklikoje „Incredibili“, 1863 m. rugsėjo 7 d.
27. Bažnyčios šventieji tarnai ir Romos pontifikas turi būti visiškai atskirti nuo bet kokių pasaulietinių reikalų valdymo. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
28. Vyskupams neteisėta skelbti net apaštališkuosius laiškus be vyriausybės leidimo. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
29. Romos pontifikų suteiktos palankybės turėtų būti laikomos negaliojančiomis, jei jos nebuvo prašytos per valdžią. — Ten pat.
30. Bažnyčios ir bažnytinių asmenų imunitetas kilo iš civilinės teisės. — Pasmerkimas „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
31. Bažnyčios tribunolas arba teismas dėl pasaulietinių bylų, tiek civilinių, tiek baudžiamųjų, turi būti panaikintas, net be susitarimo ir prieš Šventosios Sėdos protestą. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.; kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
32. Asmeninis imunitetas, kuriuo dvasininkai yra atleidžiami nuo karinės prievolės ir tarnybos kariuomenėje, gali būti panaikintas nepažeidžiant nei natūralios teisės, nei teisingumo. Jo panaikinimas yra reikalaujamas civilinės pažangos, ypač visuomenėje, sukurtoje pagal liberalios vyriausybės modelį. — Laiške Monrealio vyskupui „Singularis nobisque“, 1864 m. rugsėjo 29 d.
33. Teologinių klausimų mokymo valdymas nepriklauso išimtinai bažnytinei jurisdikcijai pagal teisę, tinkamą ir įgimtą. — Laiške Miuncheno arkivyskupui, „Tuas libenter“, 1863 m. gruodžio 21 d.
34. Mokymas, lyginantis Aukščiausiąjį Pontifiką su laisvu princu, veikiančiu visuotinėje Bažnyčioje, yra doktrina, kuri vyravo viduramžiais. — Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
35. Nėra nieko, kas galėtų sutrukdyti visuotinio susirinkimo nutarimui arba visų žmonių veiksmui perkelti aukščiausiąją pontifikato valdžią iš Romos vyskupo ir miesto kitam vyskupui ir kitam miestui. — Ten pat.
36. Nacionalinio susirinkimo apibrėžimas neleidžia jokios tolesnės diskusijos, o valdžia gali priimti šį principą kaip savo veiksmų pagrindą. — Ten pat.
37. Gali būti įsteigtos nacionalinės bažnyčios, atskirtos nuo Romos pontifikato valdžios ir visiškai atskirtos. — Kalba „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
38. Romos pontifikai savo pernelyg savivališkais veiksmais prisidėjo prie Bažnyčios padalijimo į Rytų ir Vakarų. — Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.

VI. KLAIDOS APIE PILIETINĘ VISUOMENĘ, LAIKOMĄ IR SAVO PAČIOS, IR JOS RYŠIO SU BAŽNYČIA POŽIŪRIU

39. Valstybė, kaip visų teisių kilmė ir šaltinis, turi tam tikrą teisę, kurią neriboja jokios ribos. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
40. Katalikų Bažnyčios mokymas yra priešingas visuomenės gerovei ir interesams. — Enciklikoje „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.; kalboje „Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.
41. Pilietinė valdžia, net ir esant netikėjimo valdovui, turi teisę į netiesioginę neigiamą galią religiniuose reikaluose. Todėl ji turi ne tik teisę, vadinamą „exsequatur“, bet ir teisę į apeliaciją, vadinamą „appellatio ab abusu“. — Apaštališkasis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
42. Esant prieštaraujantiems dviejų valdžių įstatymams, pilietinis įstatymas turi pirmenybę. — Ten pat.
43. Pasaulietinė valdžia turi teisę panaikinti, paskelbti negaliojančiais ir atšaukti oficialius susitarimus, paprastai vadinamus konkordatais, sudarytus su Apaštališkąja Sėda dėl bažnytinio imuniteto teisių naudojimo, be Apaštališkosios Sėdos sutikimo ir net prieš jos protestą. — Kalba „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.; kalba „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d.
44. Civilinė valdžia gali kištis į religijos, moralės ir dvasinio valdymo reikalus; ji gali spręsti apie Bažnyčios ganytojų sąžinei skirtas nuorodas, kurios atitinka jų misiją. Be to, valdžia turi teisę leisti nuostatas, susijusias su dieviškųjų sakramentų administravimu ir sąlygomis, būtinos jų priėmimui. — Kalbos „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d., ir „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
45. Valstybinė valdžia turi teisę visiškai kontroliuoti viešąsias mokyklas, kuriose krikščioniškos valstybės jaunimas gauna išsilavinimą, išskyrus tam tikru mastu seminarijas. Jokios kitos institucijos neturėtų turėti teisės kištis į mokyklų drausmę, mokymo programų sudarymą, diplomų teikimą ar mokytojų parinkimą ir patvirtinimą. — Kalbos „Quibus luctuosissimis“, 1851 m. rugsėjo 5 d., ir „In consistoriali“, 1850 m. lapkričio 1 d.
46. Netgi dvasinėse seminarijose studijų metodika turi būti pavaldžios civilinei valdžiai. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
47. Geriausia civilinės visuomenės teorija reikalauja, kad liaudies mokyklos, atviros visų klasių vaikams, ir visi vieši institutai, skirti mokyti literatūros ir filosofijos mokslų, būtų visiškai nepriklausomi nuo bet kokios bažnytinės valdžios ir būtų pavaldūs civilinei bei politinei valdžiai pagal valdovų pageidavimus ir laikmečio nuomonę. — Laiškas Freiburgo arkivyskupui „Cum non sine“, 1864 m. liepos 14 d.
48. Katalikai gali pritarti jaunimo mokymo sistemai, nepriklausomai nuo katalikų tikėjimo ir Bažnyčios valdžios, kai mokymas apsiriboja tik natūralių dalykų žiniomis ir siekia tik pasaulietinių socialinio gyvenimo tikslų. — Ten pat.
49. Civilinė valdžia gali užkirsti kelią Bažnyčios vyskupams ir tikintiesiems laisvai bendrauti su Romos popiežiumi. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
50. Pasaulietinė valdžia turi teisę paskirti vyskupus ir gali reikalauti, kad jie pradėtų vykdyti vyskupijos valdymą prieš gaudami kanoninį paskyrimą ir Apaštalų Sosto laiškus. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
51. Pasaulietinė valdžia turi teisę nušalinti vyskupus nuo jų pastoracinių funkcijų ir neprivalo paklusti Romos popiežiui sprendimuose, susijusiuose su vyskupijų įkūrimu ir vyskupų paskyrimu. — Kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.; „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
52. Vyriausybė gali savo nuožiūra pakeisti Bažnyčios nustatytą amžių, tinkamą religinėms profesijoms, ir reikalauti, kad visos religinės bendruomenės priimtų naujus narius į duotąsias įžadas tik gavus jos leidimą. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
53. Įstatymai, skirti religinių bendruomenių apsaugai, turėtų būti panaikinti; valdžia gali remti tuos, kurie nori atsisakyti religinių įžadų ir nutraukti įsipareigojimus. Valdžia taip pat gali uždaryti religines bendruomenes bei kolegines bažnyčias ir konfiskuoti jų turtą. — Kalbos „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.; „Probe memineritis“, 1855 m. sausio 22 d.
54. Karaliai ir princai yra ne tik išimti iš Bažnyčios jurisdikcijos, bet ir aukščiau jos sprendžiant jurisdikcijos klausimus. — „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
55. Bažnyčia turėtų būti atskirta nuo valstybės, o valstybė nuo Bažnyčios. — Kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.

VII. KLAIDOS APIE GAMTOS IR KRISTAUS MORALĘ

56. Moralės įstatymai nereikalauja dieviško patvirtinimo, ir nėra būtina, kad žmonių įstatymai atitiktų gamtos įstatymus ir gautų privalomą galią iš Dievo. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
57. Filosofinių dalykų, moralės ir civilinių įstatymų mokslai gali ir turi būti nepriklausomi nuo dieviškosios ir bažnytinės valdžios. — Ten pat.
58. Vienintelės pripažįstamos jėgos yra tos, kurios kyla iš materijos, o visa moralės tvarka ir gerumas slypi turto kaupime bet kokiomis įmanomomis priemonėmis bei malonumų tenkinime. — Ten pat; enciklika „Quanto conficiamur“, 1863 m. rugpjūčio 10 d.
59. Teisė susideda iš materialaus fakto. Visi žmonių įsipareigojimai yra tušti žodžiai, o visi žmonių veiksmai turi teisės galią. — Kalba „Maxima quidem“, 1862 m. birželio 9 d.
60. Autoritetas nėra niekas kita, kaip tik skaičiai ir materialių jėgų suma. — Ten pat.
61. Neteisėto veiksmo sėkmė niekaip nepažeidžia teisės šventumo. — Kalba „Jamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.
62. Principas, vadinamas „nesikišimo principu“, turi būti paskelbtas ir laikomasi. — Kalba „Novos et ante“, 1860 m. rugsėjo 28 d.
63. Teisėta nepaklusti teisėtiems valdovams ir netgi prieš juos sukilti. — Enciklika „Qui pluribus“, 1864 m. lapkričio 9 d.; kalba „Quibusque vestrum“, 1847 m. spalio 4 d.; „Noscitis et Nobiscum“, 1849 m. gruodžio 8 d.; apaštalinis laiškas „Cum Catholica“.
64. Bet kokio iškilmingo priesaikos pažeidimas ar bet koks blogas ir niekšiškas veiksmas, prieštaraujantis amžinam įstatymui, yra ne tik nepasmerktinas, bet ir visiškai teisėtas bei vertas aukščiausio pagyrimo, kai daromas dėl meilės tėvynei. — Kalba „Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.

VIII. KLAIDOS APIE KRISTAUS SANTUOKĄ

65. Mokymas, kad Kristus suteikė santuokai sakramento orumą, negali būti toleruojamas. — Apaštalinis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
66. Santuokos sakramentas yra tik priedas prie sutarties ir nuo jos atskirtas, o pats sakramentas yra vien tik santuokos palaiminime. — Ten pat.
67. Pagal gamtos įstatymus santuokinė sąjunga nėra neišardoma, o tam tikrais atvejais civilinė valdžia gali skelbti skyrybas, tinkamai vadinamas skyrybomis. — Ten pat; kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
68. Bažnyčia neturi galios nustatyti santuokos trukdančių kliūčių, tokia galia priklauso civilinei valdžiai, kuri privalo pašalinti esamas kliūtis. — „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.
69. Viduramžiais Bažnyčia pradėjo nustatyti trukdančias kliūtis ne savo teise, o naudodamasi valstybės suteikta galia. — Apaštalinis laiškas „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
70. Tridento Susirinkimo kanonai, kurie anatema paskelbė tuos, kurie neigia Bažnyčios teisę nustatyti trukdančias kliūtis, nėra dogmatiniai arba turi būti suprantami kaip nurodantys paskolintą valdžią. — Ten pat.
71. Santuokos šventimo forma, kurią Tridento Susirinkimas paskelbė privaloma, kai nesilaikant jos santuoka tampa negaliojančia, negalioja, kai civilinis įstatymas nurodo kitą formą ir deklaruoja, kad pagal ją sudaryta santuoka yra teisėta.
72. Bonifacas VIII buvo pirmasis, kuris paskelbė, kad skaistybės įžadas, duotas per šventimus, daro santuoką negaliojančia. — Ten pat.
73. Remiantis vien tik civiline sutartimi, tarp krikščionių gali egzistuoti tikra santuoka, ir klaidinga teigti, kad santuokos sutartis tarp krikščionių visada yra sakramentas, arba kad nėra sutarties, jei sakramentas yra pašalintas. — Ten pat; laiškas Sardinijos karaliui, 1852 m. rugsėjo 9 d.; kalbos „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.; „Multis gravibusque“, 1860 m. gruodžio 17 d.
74. Santuokos klausimai ir sužadėtuvės prigimtinai priklauso civiliniams teismams. — Enciklika „Qui pluribus“, 1846 m. lapkričio 9 d.; „Multiplices inter“, 1851 m. birželio 10 d.; „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.; kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.

IX. KLAIDOS APIE SUVERENO PONTIFIKO CIVILINĘ GALIĄ

75. Krikščionių ir katalikų Bažnyčios vaikai nesutaria dėl laikinos ir dvasinės valdžios suderinamumo. — „Ad Apostolicae“, 1851 m. rugpjūčio 22 d.
76. Apaštalų Sosto laikinosios galios panaikinimas labiausiai prisidėtų prie Bažnyčios laisvės ir klestėjimo. — Kalbos „Quibus quantisque“, 1849 m. balandžio 20 d.; „Si semper antea“, 1850 m. gegužės 20 d.

X. KLAIDOS, SUSIJUSIOS SU MODERNIU LIBERALIZMU

77. Šiandien katalikų religijos išskirtinumas valstybėje, draudžiant visas kitas religijas, nebėra tinkamas. — Kalba „Nemo vestrum“, 1855 m. liepos 26 d.
78. Todėl kai kuriose katalikiškose šalyse teisingai nuspręsta leisti gyventojams viešai išpažinti savo religiją. — Kalba „Acerbissimum“, 1852 m. rugsėjo 27 d.
79. Civilinė įvairių religijų laisvė ir visiškas leidimas viešai skelbti bet kokias nuomones bei mintis labiau skatina žmonių moralės ir proto sugadinimą bei indiferentizmo plitimą. — Kalba „Nunquam fore“, 1856 m. gruodžio 15 d.
80. Romos popiežius gali ir turi susitaikyti su pažanga, liberalizmu ir modernia civilizacija. — Kalba „Jamdudum cernimus“, 1861 m. kovo 18 d.