Kinų religija – unikali. Jos unikalumą iš dalies paaiškintume tuo, kad kinų religija yra vienintelė iš didžiųjų pasaulio religijų, kuri iš pradžių rutuliojosi izoliuotai, nepatirdama kitų didžiųjų pasaulio religijų įtakos. Konfucianizmas ir daosizmas, dvi iš trijų didžiųjų Kinijos religijų, jau buvo įgavusios aiškius kontūrus, kai patyrė pirmą reikšmingesnį sąlytį su išoriniu pasauliu.Dėl šios priežasties kinų tikėjimas įgavo tokį pavidalą, kurio nepalyginsi su jokia kita pasaulio religija.Pavyzdžiui, nei konfucianizmas, nei daosizmas nė kiek nepanašūs nei į judaizmą, nei į krikščionybę, nei į islamą- monoteistines religijas, kurių centre Dievas.
Kinų religijos unikalumas atsispindi ne tik jos izoliuotoje raidoje, bet ir pačioje religinėje pasaulėžiūroje. Konfucianizmas ir daosizmas, dvi iš pagrindinių filosofinių ir religinių tradicijų Kinijoje, ne tiek remiasi aukštesne, asmenine dievybe, kaip tai įprasta monoteistinėse religijose, o labiau orientuojasi į žmogaus, gamtos ir visatos harmoniją. Šiuose mokymuose Dievas arba dievybė nėra pagrindinis dėmesio centras, o dėmesys kreipiamas į dorybingą gyvenimą, moralinius principus ir gyvenimo harmoniją su natūraliu pasauliu.
Konfucianizmas, kaip moralinė filosofija, didžiausią dėmesį skiria etikai ir socialiniam elgesiui. Konfucijus pabrėžė šeimos vertybes, pagarbą vyresniesiems ir tradicijoms, bei moralinę atsakomybę, kurią žmogus turi visuomenei. Tai ne tiek religinė sistema, kiek gyvenimo būdas ir socialinio santykio taisyklių rinkinys. Nors egzistuoja kultūriniai ritualai, susiję su protėvių garbinimu, svarbiausia yra dorybinga asmeninė ir visuomeninė elgsena.
Daosizmas, kita vertus, daug dėmesio skiria gamtos dėsniams ir žmogaus sugebėjimui gyventi pagal „Dao“ – kosminę jėgą, kuri skleidžiasi visatoje. Pagrindinis principas yra harmonijos paieška, o ne griežtas moralinių taisyklių laikymasis, kaip Konfucianizme. Daosizmo sekėjai siekia pasiekti vidinę ramybę, gyventi paprastai ir vengti dirbtinio kišimosi į gamtos tvarką. Jų tikėjimas žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšiu, taip pat praktikuojamas meditacijomis ir kvėpavimo technikomis, skiriasi nuo vakarietiškų religijų, kuriose vyrauja maldos ir apeigos, skirtos asmeniniam Dievui.
Įdomu, kad budizmas, kuris Kinijoje įsitvirtino tik vėliau, taip pat įgavo savitą, kinų kultūrai būdingą formą. Nors jis atėjo iš Indijos ir iš esmės yra skirtingas nuo Konfucianizmo ar Daosizmo, kinų budizmas integravo vietinius tikėjimus ir filosofijas, todėl jis tapo neatsiejama kinų dvasinės praktikos dalimi. Kinijoje išsivystė tokios unikalios budizmo formos kaip Chan budizmas (Vakaruose žinomas kaip Zen budizmas), kur ypatingą svarbą įgavo tiesioginė patirtis ir meditacija, siekiant suvokti tikrąją žmogaus prigimtį.
Šie tikėjimai, veikiantys šimtmečius, suformavo ne tik kinų religinę praktiką, bet ir visos visuomenės pasaulėžiūrą. Skirtingai nuo vakarietiškų religinių sistemų, kur dieviškoji valia yra centriniuose tikėjimo punktuose, kinų religijoje pabrėžiamas gyvenimo su gamta ir kosmosu balansas, o žmogus laikomas svarbia pasaulio dalimi, bet ne kaip centrinė figūra.