Žmogaus sielos svoris – tai metafizinė, ne mokslinė sąvoka, kurią įkvėpė 1907 m. gydytojo Duncano MacDougallo atliktas eksperimentas. MacDougallas svėrė mirštančių pacientų kūnus prieš ir po mirties, siekdamas išsiaiškinti, ar siela turi masę. Eksperimento rezultatai, kuriuos daugelis mokslininkų vėliau sukritikavo dėl metodologijos trūkumų, parodė, kad po mirties kūno masė sumažėdavo maždaug 21 gramu. Nors mokslinėje bendruomenėje šis tyrimas nėra laikomas pagrįstu, ši idėja įsiskverbė į populiariąją kultūrą, tapdama poetiška metafora žmogaus dvasinei esybei apibūdinti.
Siela ir kvapas yra glaudžiai susiję simboliai. Kvapas, kaip ir siela, nematerialus, tačiau nepaprastai stipriai veikia mūsų prisiminimus, emocijas ir suvokimą. Pavyzdžiui, kvapas gali mus nukelti į praeitį, iškelti užmirštas akimirkas ar žmones, sužadinti ilgesį ir dvasinį susimąstymą. Tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai, rodantys, kad uoslė yra stipriausiai su emocijomis ir atmintimi susijęs pojūtis.
Galima teigti, kad žmogaus sielos “svoris” yra ne fizinė masė, bet dvasinis atspaudas pasaulyje – prisiminimai, įspūdžiai, poveikis kitiems ir emocinė energija. Kaip kvapas, siela yra nematoma, bet giliai jaučiama. Senovinėse tradicijose dūmai ir kvapai dažnai simbolizuodavo sielos kelionę – nuo smilkalų naudojimo maldoje iki ritualų, kuriais pagerbiami mirusieji.
Sielos metaforiniai 21 gramas galėtų būti suvokti kaip mūsų vidinio gyvenimo aromatas – unikalus derinys prisiminimų, vertybių ir patirčių. Tai mūsų gyvenimo esmė, kuri lieka po mūsų kaip nematomas, bet neišnykstantis atspaudas.