Kičas religijoje yra reiškinys, kai dvasinės, simbolinės ar kultūrinės reikšmės objektai, vaizdiniai ar praktikos supaprastinami, perdirbami arba perdėtai sentimentalizuojami taip, kad jų gili prasmė dažnai prarandama arba tampa paviršutiniška. Kičas čia gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo religinės atributikos iki architektūros ar meninių kūrinių. Nors kičas neretai suvokiamas kaip beskonybė, kai kuriems jis atrodo priimtinas dėl emocinio patrauklumo arba tradicijų tęstinumo.
Religijoje kičas dažnai siejamas su masinės produkcijos daiktais, kurie skirti dideliam skaičiui tikinčiųjų. Pavyzdžiui, religinės parduotuvės, siūlančios plastikinius angelus, šviečiančias Madonos statulėles ar blizgančius rožinius, yra akivaizdus pavyzdys. Tokie objektai dažnai pritraukia dėmesį savo ryškiomis spalvomis, blizgučiais ar sentimentaliu dizainu, tačiau neretai praranda autentišką sakralumo dvasią. Jie tampa labiau vartojimo objektais nei gilesnį dvasinį ryšį skatinančiais simboliais.
Kičas religijoje taip pat gali pasireikšti architektūroje ar meno kūriniuose. Pavyzdžiui, kai kurios modernios bažnyčios ar koplyčios naudoja ryškiai spalvotas, perdėtai dekoruotas freskas arba statulas, kurios siekia sužavėti emocijomis, bet neperteikia tradicijos gilumo ar subtilumo. Kartais religinės figūros, pavaizduotos per daug sentimentaliai – su perdėtu gerumo, kančios ar šventumo pabrėžimu – tampa kičo pavyzdžiu.
Nors kičas dažnai laikomas beskonybe, jis taip pat turi savo gerbėjus. Daugeliui žmonių kičas yra suprantamas, nes jis kalba paprasta kalba ir yra lengvai prieinamas. Pavyzdžiui, blizgus angelas ar švytinti statulėlė gali padėti žmogui jaustis arčiau dieviškumo, nes tokie objektai sukuria emocinį ryšį, net jei jų estetika kritikuojama kaip paviršutiniška. Kai kuriais atvejais kičas tampa tam tikra tradicija, kuri įsitvirtina religinėje praktikoje ar kasdienybėje.
Svarbu pažymėti, kad kičas religijoje nėra vien tik modernus reiškinys. Jis egzistavo ir ankstesniais laikais, kai masinės produkcijos dar nebuvo. Kai kurios istorinės šventovės arba religinės statulos, ypač populiarios piligrimystės vietose, taip pat galėtų būti laikomos ankstyvais kičo pavyzdžiais, nes jų dizainas dažnai buvo skirtas paveikti emocijas, o ne perteikti sudėtingą dvasinę simboliką.
Ar kičas religijoje yra beskonybė, priklauso nuo požiūrio. Vieniems jis atrodo banalumas, kuris sumenkina sakralumo reikšmę ir paverčia religiją vartojimo objektu. Kitiems kičas tampa priemone išreikšti tikėjimą paprastu, suprantamu būdu. Tokia įvairovė rodo, kad kičas religijoje yra sudėtingas ir nevienareikšmis reiškinys, kuris atspindi tiek religijos populiarumo siekį, tiek žmonių poreikį materialiai išreikšti savo tikėjimą.