Kešo šventyklos himnas (angl. The Kesh Temple Hymn) laikomas vienu seniausių žinomų religinių tekstų, sukurtu senovės Šumere maždaug XXVI a. pr. Kr. Jis priklauso vadinamiesiems „Šumerų šventyklų himnams“ – poemų ciklui, skirtam įvairioms dievybėms ir jų garbinimo vietoms. Tuometiniai šumerai gyveno pietinėje Mesopotamijos dalyje (dabartinis Irako pietus), kur ankstyvosios civilizacijos klestėjo dėl derlingų žemių tarp Tigro ir Eufrato upių. Dauguma šumeriškų tekstų buvo rašomi ant molinių lentelių, jas džiovinant saulėje arba degant krosnyse, todėl išliko iki šių dienų. Šiuos radinius – tarp jų ir fragmentus su Kėšo himno eilutėmis – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje aptiko archeologai, tyrinėję senovės Nippuro (Nuparo) apylinkes. Kėšas minimas kaip svarbus religinis centras, kuriame buvo garbinamos žemės derlingumo ir motinystės deivės (pvz., Nintud, taip pat tapatinta su Ninhursag), o pats himnas yra šlovinimo ir maginės prasmės giesmė, pabrėžianti šventyklos dievišką kilmę bei reikšmę bendruomenės gyvenime. Įdomus faktas: šumerų šventyklų himnai turėjo ne vien religinę, bet ir literatūrinę vertę, nes juose įtvirtinamos ankstyvosios poezijos formos, vėliau paveikusios Babilono, Asirijos ir netgi hebrajų rašytinę tradiciją.
Kešo šventyklos himnas
(tai yra apibendrinta, sutrumpinta teksto versija)
1. O, Kešo namai, iškilę lyg dangaus pamatai,
2. Didingi, kuriuos suplanavo Enlilis, skliauto kunigaikštis,
3. Tavo sienos sutvirtintos didžiosiomis jėgomis,
4. Tavo vartai atverti iškilmingam žygiavimui.
5. Viduje – šventosios salės, pašvęstos pranašystėms,
6. Čia dievams aukojamos dovanos ir maldos,
7. Čia plaka gyvybės širdis žemės derlingumui,
8. Čia motinystės esencija susipina su žmogiškuoju likimu.
9. Iš čia sklinda tylus dieviškos galios gaudesys,
10. O, Kėšo soste, tepriima tave visi didieji dievai!