Kazimierinės, arba Šv. Kazimiero diena, yra švenčiama kovo 4 dieną ir skirta pagerbti šventąjį Kazimierą – Lenkijos ir Lietuvos globėją, kuris gyveno XV amžiuje. Šv. Kazimieras yra išskirtinė figūra Lietuvos istorijoje, žinomas dėl savo pamaldumo, nuolankumo, skaistumo ir dosnumo vargšams. Jis yra vienas iš nedaugelio šventųjų, kilusių iš karališkosios šeimos, ir vis dėlto jis atsisakė turtų bei valdžios vardan dvasinių vertybių ir gyvenimo, skirto Dievui.
Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Lenkijos karaliaus Kazimiero IV ir Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Nuo mažens jis buvo auklėjamas pagal krikščioniškas vertybes ir buvo mokomas gyvenimo nuolankumo, paprastumo ir dvasinio pamaldumo. Nors buvo auklėjamas karališkajame dvare, Kazimieras netrukus išsiskyrė savo pamaldumu ir asketišku gyvenimo būdu. Jis nuo mažens dalyvavo bažnyčios pamaldose, dažnai atgailavo, pasninkaudavo ir rodė ypatingą rūpestį vargšais bei stokojančiais.
Kazimieras atsisakė politinių ambicijų ir valdžios troškimo, nors, būdamas karaliaus sūnumi, turėjo galimybę siekti aukščiausių valdžios postų. Jis buvo ištikimas krikščioniškam pašaukimui ir nusprendė savo gyvenimą skirti Dievui, o ne pasaulio garbėms. Jo pasirinkimas tapo aiškus, kai jis atmetė tėvo norą tapti Vengrijos karaliumi. Kazimierui buvo daug svarbiau sekti Kristaus mokymu ir tarnauti Dievui bei žmonėms nei siekti žemiškų titulų ar valdžios.
Šventasis Kazimieras pasižymėjo ypatingu skaistumo pažadu. Jis ne tik vengė turtų ir valdžios, bet ir nusprendė gyventi skaistumo gyvenimą, atsisakydamas tuoktis ir susieti savo gyvenimą su pasaulietiniais rūpesčiais. Jo dvasinis gyvenimas buvo persmelktas nuolatine malda, o jo asketiškumas ir pasiryžimas gyventi be prabangos stebino aplinkinius. Kazimieras aktyviai rūpinosi vargšais, padėdamas jiems tiek materialiai, tiek dvasiškai.
Nepaisant jauno amžiaus, Kazimieras darė įtaką aplinkiniams savo pamaldumu, išmintimi ir dvasine brandumu. Deja, dėl silpnos sveikatos Kazimieras gyveno trumpą gyvenimą – jis mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine, būdamas vos 26 metų. Netrukus po mirties jis buvo laikomas šventuoju dėl jo pamaldumo, nuolankumo ir nepaprasto dvasinio gyvenimo. 1602 m. popiežius Klemensas VIII jį paskelbė šventuoju, o Kazimiero palaikai buvo perkeliami į Vilnių, kur jie saugomi Vilniaus katedroje.
Kazimierinės yra ypač svarbi šventė Lietuvoje ir Lenkijoje, kur Šv. Kazimieras laikomas globėju ir dvasiniu pavyzdžiu. Lietuvoje ši šventė įgavo ne tik religinę, bet ir kultūrinę reikšmę. Vilniuje kasmet vyksta garsioji Kaziuko mugė, kuri sutampa su Šv. Kazimiero švente. Tai yra didžiausias tradicinis tautodailės ir amatininkų renginys, kuris pritraukia daugybę žmonių ir atspindi lietuvišką paveldą bei šventojo Kazimiero dvasinį palikimą.
Kazimiero dvasinis palikimas Lietuvoje ir Lenkijoje išliko stiprus per amžius. Jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir Vilniaus miesto bei jaunimo globėju. Jaunimui Kazimieras yra pavyzdys, kaip galima išlaikyti ištikimybę tikėjimui ir moralinėms vertybėms, nepaisant pasaulio spaudimo siekti materialių dalykų. Jo gyvenimas įkvepia jaunuolius ir šiandien laikytis moralinių vertybių, siekti gyvenimo pilnatvės per dvasinius pasirinkimus.
Šventasis Kazimieras buvo žmogus, kuris suvokė, kad tikra gyvenimo prasmė slypi ne turte ar pasaulietinėse garbėse, bet dvasinėje artumoje su Dievu. Jo gyvenimas tapo tylaus nuolankumo, pasitikėjimo Dievu ir pamaldumo simboliu.
Biblijoje, nors Šv. Kazimieras tiesiogiai neminimas, jo gyvenimo esmė ir vertybės atitinka daugelį Biblijos mokymų apie nuolankumą, tarnystę ir atsidavimą Dievui:
Mato evangelija 5:3-5
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.“
Mato evangelija 6:19-21
„Nesikraukite turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda ir kur vagys įsilaužia bei vagia. Verčiau kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia. Nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“
Biblijos eilutės atspindi Šv. Kazimiero gyvenimo dvasią, jo atsisakymą siekti pasaulio turtų ir garbės, o vietoj to jis pasirinkimą tarnauti Dievui ir kitiems su nuolankumu ir meile.