maldos ir poteriai
ŠI INFORMACIJA SKIRTA TIK BESIMOKANTIEMS!
Galite atsispausdinti
TIKĖJIMAS — VADOVAS Į LAIMĘ
1. Didysis troškimas. Visi mes, žmonės, nepaliaujame trokšti laimės ir jos ieškoti. Vieni tikisi ją rasti tur­tuose bei malonumuose, kiti — galybėje ir garbėje, dar ki­ti — šeimoje, draugystėje, darbe, moksle ir kūryboje. Dievą tikintys žmonės laimės ieško bendraudami su Dievu ir ją randa jį mylėdami. — Kame aš tikiuosi rasti savo laimę? Atsakymas į šį klausimą daug pasako apie mane kaip žmogų ir krikščionį.
2. Nepasotinta širdis. Žmogus jaustųsi laimingas, jei visa, ko trokšta, turėtų iš karto bei tobulai ir ne­bijotų to prarasti. Mes trokštame visumos ir niekada nesi­tenkiname dalimi. Todėl žemės gėriai ir visokios nykstamos vertybės tik trumpam patenkina didįjį laimės troškimą ir vėl palieka mus alkanus. Buvęs žavesys išnyksta, pasiekta laime -— nusiviliame.
3. Aukščiausias gėris. Pastovią ir tobulą laimę tegalime rasti bendraudami su Dievu. Jis — aukščiausioji Tiesa, galinti pasotinti tiesos ieškantį protą, pats Gėris ir Gro­žis, nuraminantis gėrio ir grožio trokštančią širdį. Dievas yra amžinas, todėl nėra baimės kada nors jo netekti. Žmogus yra skirtas Dievui, todėl Dievas mūsų sielai yra bū­tinas kaip kūnui oras ar maistas. Neužgesinamas troškimas gėrėtis Dievu labiausiai pasireikš tada, kai siela atsiskirs nuo kūno ir jos nebetrauks žemės vilionės.
„Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje" (šv. Augustinas)1.
1 Plg. Š. Aurelijaus Augustino Išpažinimai.— Kaunas, 1933, p. 23 (I kn., 1 sk.).
5
4. Dievo kvietimas. Kyla klausimas, ar mes, būdami riboti, galime bendrauti su begaliniu Dievu. Mūsų tikėjimas sako: pats Dievas, būdamas neapsakomai geras, apsireiškė žmonėms ir paskelbė, kad nori dalytis su jais savo laime. Todėl nurodė žmonėms kelią, kuriuo eidami jie gali su Dievu artimai bendrauti bei tapti laimingi, ir jis pats tam teikia savo pagalbą.
„Nesibijok, žmogau! Aš pats esu tavo Gynėjas ir be galo gausus tavo atpildas" (plg. Pr 15,1).
5. Cia ir anapus. Kol gyvename žemėje, tikime, kad Dievas mus myli, ir tai širdimi patiriame, turėdami švarią bei ramią sąžinę. Po mirties, danguje, akivaizdžiai regėsime Dievą ir būsime laimingi jo laime.
„Mes vadinamės Dievo vaikai — ir esame... Mes ma­tysime jį tokį, koks jis yra" (1 Jn 3,1.2).
6. Žemiškojo gyvenimo vertė. Žmogus skirtas ne vien dangui, bet ir žemei: dangui — amžinai, žemei — laikinai. Dangaus laimę galime pasiekti tik teisingu elgesiu ir stro­piu darbu žemėje. Amžinasis Kūrėjas mums suteikė kūry­bos galią ir paskyrė mus savojo darbo tęsėjais. Kas ne­nori darbuotis ir gera daryti, tas rizikuoja prarasti tikrąją laimę, užsitraukti amžiną nelaimę. Todėl dangaus viltis ska­tina mus labai branginti žemės gyvenimą, tuščiai nepraleisti nė vienos dienos.
7. Gėrybės — dovanos. Medžiaginės ir dvasinės žemės gėrybės yra mūsų dangiškojo Tėvo dovanos. Todėl mes, tikintieji, dėkinga širdimi jas priimame, labai vertiname ir stengiamės pagausinti. Ką Dievas sukūrė, visa yra gera. Blogis atsiranda tuomet, kai šio pasaulio gėrybės paverčia­mos svarbiausiu tikslu ir jomis naudojamasi ne pagal Dievo nustatytą tvarką.
8. Tikėjimas ir žmonių santykiai. Tikėjimas Dievu ir amžinybe skatina žmones daryti gera vieni kitiems ir sutar-
linai kurti žemėje teisingumu ir meile pagrįstą gyvenimą.
Katalikų Bažnyčios vyriausiųjų vadovų — popiežių encik­likos (programiniai raštai) gina darbo garbingumą ir žmo­gaus orumą, žmogaus teisę į pakankamą darbo atlyginimą ir socialinę globą; moko, kad neleistina žmogui ar bendruome­nei išnaudoti tiek pavienius žmones, tiek kuriuos nors vi­suomenės sluoksnius. Jos skelbia sąlygas teisingai taikai su­kurti ir išsivysčiusiųjų kraštų pareigą padėti besivystantiems kraštams, taip pat gina žmogaus ir jo sąžinės bei tikėjimo laisvę.
G. Tikėjimas ir darbas. Tikėjimas skatina žmogų dirbti, kurti ir drauge primena, kad žmoniškumas yra svar­besnis už grynai išorinę veiklą ir jos laimėjimus.
„Pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus įpareigojamas užvaldyti žemę su visais turtais, kurie jai priklauso, ir val­dyti ją šventai ir teisingai. . . Žmogus dirbdamas ne tik keičia daiktus ir visuomenę, bet taip pat tobulina save. Jis daug ko išmoksta, išlavina savo sugebėjimus, iškyla viršum savęs. Toks teisingai suprastas augimas yra brangesnis dalykas negu iš­orinės vertybės. Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi. Taigi visi dalykai, kuriuos žmonės daro ugdydami teisingumą, plėsdami brolybę, siekdami žmo­niškesnių visuomeninių santykių, daugiau verti negu techni­kos dažanga" (II Vatikano Susirinkimas, KBŠP 34—35).
10. Būsimasis atnaujinimas, šventasis Raštas ir Bažny­čios mokymas skelbia, kad, pasibaigus žmonijos gyvenimui žemėje, visi žmonės kelsis iš numirusių. Mūsų pasaulis bus atnaujintas, nuskaistintas, sudvasintas.
„Mūsų žemė, pavasarį išsiskleidžianti lapais ir žiedais, vieną dieną išsiskleis į naują šviesos ir didybės pasaulį. Tai bus amžinasis pavasaris, kurio laukia visi krikščionys. Jis tikrai ateis, nors ir ne tuojau. Todėl mes kasdien kalba­me: 'Teateinie Tavo karalystė!' " (Dž. H. Niumenas).
6
7
11. Dažnesni katekizmo terminai. Žodis tikėjimas reiškia tą žmogaus dvasios nusistatymą, kuriuo jis pripa­žįsta, jog yra Dievas, aukščiausias Visatos ir žmogaus Viešpats, ir nori su juo nuoširdžiai ir klusniai bendrauti. Religija (tikyba) vadinama savita žmonių pažiūrų ir veiksmų visuma, turinti palaikyti ryšį su Aukščiausiąja Būtybe. Išganymas — išsigelbėjimas, amžinoji laimė. Išganytojas — žmonijos Gelbėtojas, Jėzus Kristus. Bažnyčia — Jėzaus Kristaus įkurta religinė bendrija, kuriai priklauso krikščionys katalikai su savo dvasiniais va­dovais. Krikščionis — kas Jėzų Kristų pripažįsta sa­vuoju tikėjimo mokytoju bei vadovu ir yra priėmęs Krikšto sakramentą. Katalikas — tai krikščionis, per savo dva­sinius vadovus — kunigus ir vyskupus — turintis ryšį su vyriausiu žemėje Kristaus įsteigtosios Bažnyčios vadovu — Romos popiežiumi.
Šiame katekizme ir yra trumpai dėstomas Katalikų Bažny­čios tikėjimo mokslas. Jo pagrindai bendri katalikams ir ki­tiems krikščionims, laikinai neturintiems pilnutinių ryšių su popiežiumi (stačiatikiams, protestantams ir kt.).
12. Katekizmo skyriai. Tikėjimo mokslas katekizme gru­puojamas apie šias pagrindines temas:
I. Dievas Kūrėjas, tikėjimas juo, jo kūriniai. II. Jėzus Kristus, puolusios žmonijos Gelbėtojas.
III. Šventoji Dvasia, Bažnyčios vienytoja ir vadovė į amži­nąjį išganymą.
IV. Dievo ir Bažnyčios įsakymai, mūsų moralinė atsako­mybė.
V. Dievo pagalba mūsų išganymui — malonė ir jos prie­monės: Mišios, sakramentai, malda. VI. Žmogaus ir žmonijos galutinis tikslas.
I. DIEVAS KŪRĖJAS
1. DIEVAS IR TIKĖJIMAS
13. IS kur žinome apie Dievą? Apie Dievą, mūsų ir viso pasaulio Kūrėją bei Viešpatį, mums kalba protas, są­žinė, istorija ir paties Dievo apreiškimas.
14. Proto balsas. Mūsų protas sako, kad gamtoje nė mažiausi daiktai ar smulkiausios materijos dalelytės negali atsirasti bei susitvarkyti savaime, kad visa turi priežastį. Tvarkos ir tikslingumo priežastis turi būti pro­tinga. Negalėjo savaime atsirasti ir susitvarkyti visas šis neaprėpiamas, gražus ir dėsningai besivystantis pasaulis. Jį galėjo sukurti tik be galo tobula ir protinga Būtybė, visų priežasčių priežastis, kuriai nebereikia priežasties; ją vadi­name Dievu.
„Dievo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių" (Rom 1,20).
15. Sąžinės balsas. Mūsų sąžinė giria mus už gera, o peikia už bloga, nesvarbu, ar mes to norime, ar ne. Šitaip ji rodo, kad yra aukštesnis už mus dorinis įstaty­mas ir jo Leidėjas — Dievas.
Sąžinė liepia daryti gera ir vengti pikta: Ji nusikaltu­siam neduoda ramybės, o dorąjį guodžia ir remia. Mes pa­tys jos susikurti negalėjome, mat ji dažnai kalba prieš mūsų norus bei polinkius, o savęs niekas nelinkęs varžyti. Visai neįmanoma, kad skirtingų laikų, religijų ir išsilavinimų žmo­nės būtų galėję išsigalvoti tą vidinį balsą, žmogaus teisėją. Tai ir rodo, jog sąžinė mums duota iš aukščiau, kad ji — Dievo balsas žmoguje.
8
9
„Dievo įstatymo reikalavimai įrašyti žmonių širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą" (Rom 2,15).
16. Istorijos balsas. Visos tautos visais lai­kais pripažino, kad yra Dievas ir kad reikia jo klausyti. Didžiosios pasaulio religijos išreiškia žmonių pa­stangas gyventi taip, kad galėtų kuo labiau priartėti prie Dievybės. Visuotinis tautų įsitikinimas išreiškia ilgaamžę žmonijos patirtį ir jos mąstymo vaisius, taigi jo ne­galime atmesti.
17. Apreiškimas.. pats Dievas daug kartų yra apreiškęs, kas jis yra mums ir kokie turi būti mūsų santykiai su juo. Seniausias apreiškimas buvo duotas Izraelio tautai per pat­riarchus ir pranašus ir yra surašytas Šventojo Rašto Senojo Testamento knygose. (Juo remiasi judaiz­mas ir iš dalies islamas.) Šis apreiškimas rengė žmoniją pri­imti didįjį Dievo pasiuntinį Jėzų Kristų. Jėzus Kristus tobu­liausiai atskleidė Dievo slėpinius ir nušvietė kelią į Dievą. Jo mokiniai (apaštalai) šį apreiškimą perdavė Bažnyčiai. Jis užrašytas Šventojo Rašto Naujajame Testamente ir išlaikytas Visuotinės Bažnyčios tikėjimo Tra­dicijoje. Visą Dievo Apreiškimą saugo, skelbia ir aiš­kina Kristaus įsteigtoji Bažnyčia.
„Šiuo apreiškimu nematomasis Dievas iš gausingos mei­lės žmonėms prabyla į juos tarsi į bičiulius ir bendrauja su jais, kviesdamas savo draugėn ir priimdamas juos į šią sąjungą" (II Vatikano Susirinkimas, KA 2).
18. Gamtos mokslai ir Dievas. Įvairūs gamtos mokslai tiria atskiras medžiaginės tikrovės sritis, o Dievas yra gry­nai dvasinė būtis, jis — už medžiagos ribų. Jo nepatirsi jokioje laboratorijoje, neaptiksi jokiais instrumentais. Jį mūsų protas suranda bei pažįsta tik svarstydamas galutines daiktų ir reiškinių priežastis. Mokslininkas priima ar atmeta
Dievo buvimą ne kaip tos ar kitos mokslo srities specia­listas, o kaip nuosekliau ar mažiau nuosekliai pagal savitą pasaulėžiūrą mąstantis žmogus.
19. Kodėl netikima? Daugelis netiki Dievo todėl, kad neužtenkamai pažįsta tikėjimą arba jį klaidingai vaizduojasi pagal netobulų tikinčiųjų poelgius. Daug kas gi­liau nesidomi pasaulėžiūros klausimais, pasitenkina žemiška gerove ir laikinais šio pasaulio malonumais ar sken­di įvairiuose rūpesčiuose. Pripažinus Dievą, reikia su juo skaitytis, jo valios klausyti, savo gyvenimą su jo įsakymais derinti. . . Todėl šį klausimą sprendžiančiam žmogui daro įtaką įvairiausi sąmonės bei pasąmonės veiks­niai ar net išskaičiavimai.
20. Tikintysis ir mokslų pažanga. Gamtos mokslai, ty­rinėdami medžiaginę Visatą, atranda pastovius dėsnius, ku­rių autorius nėra pati materija. Taigi jie skatina pripažinti Aukščiausiąjį Kūrėją. Visų mokslų laimėjimai ne tik ne­trukdo Dievą pripažinti, bet kaskart labiau atskleidžia Dievo išmintį ir visagalybę. Tikinčiam moks­lo žmogui tikėjimas dar praplečia akiratį, stiprina svyruo­jantį, teikia dvasinių jėgų darbui ir gyvenimo kovai.
„Tiktai tikėjimas į Aukščiausiąją Būtybę, tikėjimas, rei­kalaująs iš mūsų klusnumo, duoda mums jėgų pradėti na­grinėti gyvenimo paslaptis" (G. Markonis).
21. Koks yra Dievas? Dievas yra tobuliausia dvasia. Jis amžinas ir nesikeičiantis, visažinis ir visaga­lis, geras, teisingas ir gailestingas.
„Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi jį šlovinti dva­sia ir tiesa" (Jn 4,24).
„Viskas praeis, bet Tu pasiliksi. Viskas sudils kaip dra­bužis. Visa kaip rūbą keiti, ir mainosi viskas, tačiau Tu liksi tas pats, ir galo nebus Tavo metams" (Ps 101, 27—28).
10
11
„Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi" (Ef 2, 4—5).
22. Jėzus Kristus apie Dievą. Jėzus Kristus apie Dievą paskelbė du svarbiausius dalykus:
Pirma, kad Dievas tėviškai myli kiekvieną žmo­gų ir trokšta visų išganymo. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16).
Ir antra, kad vienatinis Dievas yra t r i a s m e n i s: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventojj Dvasia. Tuos tris dieviškuosius Asmenis drauge vadiname Švenčiausiąja Trejybe.
23. Vienas Triasmenis. Dieviškieji dalykai be galo pra­šoka žmogiškuosius, o mes pajėgiame susikurti tik žmogiš­kųjų sąvokų. Bet ir šiomis ribotomis sąvokomis išreikšti Dievo slėpiniai, kai juos nušviečia tikėjimas, jungia mus su Dievu ir didžiai praplečia mūsų pažinimą.
Pats kilniausias slėpinys yra tiesa apie triasmenį Dievą. Bent iš dalies jį išreiškiame „a s m e n s" ir „p r i g i m-t i e s" sąvokomis.
Asmuo — tai protingos prigimties būtybė, o prigimtis — tos būtybės savitumo ir veikimo pagrindas. Visi žmonės, kaip asmenys, turi vienodą, bet ne tą pačią prigimtį, o trys Dievo Asmenys turi vieną ir tą pačią prigimtį, tačiau kiek­vienas savo būdu. Tėvas ją turi pats iš savęs, Sūnus ją turi dvasiniu gimimu iš Tėvo, Šventoji Dvasia ją turi dvasiniu kilimu iš Tėvo ir Sūnaus.
. Kiekvienas iš trijų Asmenų pats sau yra tiesiog Dievas. Bet pirmasis Asmuo antrajam yra Tėvas, antrasis pirma­jam— Sūnus, o trečiasis pirmajam ir antrajam — Šventoji Dvasia. Paprastai šie asmenų tarpusavio santykiai apibūdi­nami taip:
Sūnus — tai absoliutus dieviškasis pažinimas, kuriuo Tėvas pažįsta save — beribę būtį; Šventoji Dvasia — tai ab­soliuti dieviškoji Tėvo ir Sūnaus tarpusavio meilė.
Švč. Trejybės tiesa rodo, kad „Dievas yra ne kokia akla jėga ar tamsi beasmenė galybė, bet aukščiausio pažinimo, begalinės meilės ir amžinos gyvybės pilnuma" (A. Jakštas).
24. Svarbiausios tiesos. Visiems girdėjusiems apie Jėzų Kristų privaloma žinoti ir išpažinti vad. keturias svar­biausias tikėjimo tiesas:
Pirmoji: Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia.
Antroji: Dievas Sūnus yra tapęs Žmogumi ir numiręs dėl mūsų išganymo.
Trečioji: Dievas yra teisingas: už gera atlygina, už pikta baudžia.
Ketvirtoji. Žmogaus siela yra nemirtinga.
Be savo kaltės apie tai negirdėjusiems, anot Šv. Rašto, pakanka žinoti tai, kad Dievas yra ir kad jis teisingai atly­gina už dorus ir nedorus darbus (plg. Zyd 11, 6).
2. DIEVO KURINIAI
25. Visatos pradžia. Dievas savo galybe sutvėrė negy­vąją ir gyvąją gamtą, žmones ir augalus. Visa Visata, nuo didžiausių dangaus kūnų iki atomo branduolio dalelių, yra Dievo išminties ir galybės kūriniai, su­tverti vienu Dievo valios veiksmu pagal vieną Dievo min­ties planą. Bet tos vienos Dievo minties įgyvendinimas vie­nu Dievo noru trunka ilgiausius laikus plačiausiose erdvėse.
26. Kūrimo „dienos", šv. Rašto Pradžios knygoje šis ilgas pasaulio rutuliojimasis vaizdingai suskirstytas į šešias
12
13
„dienas". Hebrajų kalbos, kuria toji knyga parašyta, žodis „jom" reiškia ir kalendorinę dieną, ir žmogaus gyvenimo laiką, ir ilgus laikotarpius. „Dieve, Tavo akivaizdoj tūkstan­tis metų — kaip diena vakarykštė, praėjus" (Ps 89, 4). — Šešiais vaizdais Šv. Raštas senovės žmonėms suprantamu būdu perteikia didžią tiesą: Dievas yra vienintelis visos gamtos Kūrėjas bei Viešpats. Kai pagonys baimingai len­kiasi gamtos galybėms, Dievo apreiškimą gavusieji žmonės žino, kad jos — tik visagalio Dievo kūriniai, puošiantys visatą ir džiuginantys žmogų. Kiekvieną kūrimo paveikslą palydi Dievo pasigrožėjimas: „Ir matė Dievas, jog tai yra gera" (Pr 1, 4 ir t.). Šešios kūrimo „dienos" su septintąja Dievo „poilsio diena" primena tikintiesiems savaitės darbą su sekmadienio poilsiu Dievo garbei.
Šv. Rašto pasakojimas yra ne gamtamokslinis, o religinis. Jis skelbia tiesą apie žmogaus kelią į amžinąją laimę Kūrėjo prieglobstyje, todėl išlieka reikšmingas visų laikų žmonėms, o gamtos mokslų teikiamas pasaulėvaizdis toly­džio kinta.
27. Gyvybės raida. Gyvybės raidos klausimą, kaip ir kitus gamtos klausimus, Bažnyčia palieka tyrinėti gamtos mokslų specialistams. Tikintis žmogus j gamtos raidą žiūri kaip į dar vieną Dievo išminties apraišką. Pats evoliucijos teorijos kūrėjas daro tokią išvadą: „Didinga yra ši pažiūra i gyvybę, kad ji, su įvairiomis jos galiomis, iš pradžių buvo Tvėrėjo įdiegta tiktai nedaugeliui formų arba tik vie­nai formai ir kad [. . .] iš tokio paprasto pradmens išsivystė ir tebesivysto nesuskaitomos gražiausios ir nuostabiausios formos"1.
Bažnyčia atmeta tik mėginimus kildinti žmogaus sielą iš materijos raidos, paneigti sielos dvasiškumą bei nemirtin-
i'.umą ir patį Kūrėją (plg. popiežiaus Pijaus XII encikliką „Humani generis", 1950.08.12).
28. Angelai. Tobuliausiais Dievo kūriniais mūsų tikėji­mas laiko žmones ir angelus. Angelai yra protingos ir laisvos dvasios be kūno. Jų proto įžvalgumas ir dvasios jėga viršija žmogaus sugebėjimus.
Angelus Dievas sukūrė gerus ir paskyrė dangaus laimei. Tačiau dalis angelų ėmė didžiuotis savo prakilnumu ir nusi­dėjo, nepanorėję klausyti Kūrėjo. Taip jie tapo piktosiomis dvasiomis. Kilo neapsakoma minties kova tarp maištingųjų ir Dievui ištikimų angelų. Gerieji angelai laimėjo kovą ir yra danguje amžinai laimingi, regėdami Dievą. Jie ir mums padeda įkvėpimais, maldomis bei padrąsini­mais, kad nugalėtume blogio pagundas. Mus mylintis Dievas yra net paskyręs kiekvienam žmogui angelą sargą.
Piktosios dvasios prarado dangaus laimę ir atsidūrė am­žinos neapykantos gėriui būklėje, kurią va­diname pragaru. Pačios būdamos nelaimingos, jos mums pavydi sąžinės ramybės žemėje ir pažadėtos dangaus laimės po mirties. Tokėl jos gundo mus atsisakyti Dievo, kad ir mes taptume blogi ir nelaimingi.
„Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riau­mojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pa­sipriešinkite jam tvirtu tikėjimu" (1 Pt 5, 8—9).
29. Žmogus didingas ir trapus. Žmogus yra Dievo kūri­nys, turintis mirtingą kūną ir nemirtingą sielą. Jungdamas savyje materijos ir dvasios pasaulį, jis yra tikras kūri­nijos vainikas, tam tikra jos „santrauka" (šv. Griga­lius Didysis).
„Viešpatie, mūsų Valdove, padarei žmogų ne ką men­kesnį už angelus, garbe ir grožiu jį vainikuoji. Jis viešpa­tauja Tavo sukurtajam pasauliui. Jam po kojų Tu visa pa­klojai" (Ps 8, 2.6—7).
1 Čarlzas Darvinas. Rūšių atsiradimas, liet. vert. — K., 1959, p. 537— 538.
14
15
Antra vertus, žmogaus būtis trapi ir dažnai nuodėminga: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio ne­noriu. .. Vargšas aš žmogus!" (Rom 7, 19.24).
30, Žmogus ir gyvulys. Žmogus skiriasi nuo gyvulio dvasine, nemaria siela. Gyvuliai veikia. tik aklų instinktų vedami, o žmogus protauja ir sąmoningai apsisprendžia. Pro­tas ir valia — tai sielos galios, ne kūno funkcijos. Mes pro­taujame, mylime, susivaldome bei pasiryžtame todėl, kad turime dvasinę sielą. Sielos dvasiškumas aiškiai pasirodo tuo, kad mes susidarome apibendrintas, neme-džiagines sąvokas ir sugebame dvasines ver­tybes — tiesą ir teisingumą, laisvę, meilę ir dorą — la­biau branginti, negu medžiaginę naudą ir fizinę gerovę ar malonumus. O kas yra dvasiška, tas ir nemaru.
Sv. Raštas sako, kad žmogaus kūną Dievas sutvėrė pasi­naudodamas anksčiau sukurta medžiaga („iš žemės dul­kių", — Pr 2, 7; — tai gali reikšti kokią nors žemišką me­džiagą ar organizmą), o sielą sukūrė tiesiogiai. Dabar mums Dievas kūną duoda per tėvus, o sielą suteikia tiesiogiai pa­čiu mūsų gyvybės užsimezgimo momentu.
Jėzus Kristus skelbia: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos" (Mt 10, 28).
31. Pirmykštis teisumas. Pirmuosius žmones Dievas su­kūrė protingus, gražius ir laimingus. Jų neblaškė netvar­kingi geismai; jie nebūtų nei kentėję, nei mirę, bet po darbštaus kūrybingo gyvenimo žemėje būtų be mirties per­ėję į dangaus būklę. Visas šias ypatingas, žmogaus prigim­čiai nepriklausančias dovanas Viešpats Dievas suteikė kaip priedą prie pačios brangiausios, antgamtinės dovanos, bū­tent pašvenčiamosios malonės, kuri žmones padaro mylimais Dievo vaikais.
Pašvenčiamąja malone ir kitomis dovanomis išpuoštą žmogaus būklę vadiname pirmykščio teisumo, arba rojaus, būkle.
32. Prarastas rojus. Pirmieji žmonės nepasiliko rojaus būklėje. Klusnumu Dievui jie turėjo atsidėkoti už gautą­sias dovanas ir pelnyti dangų, tačiau jie nepaklausė — nu­sidėjo (pirmapradė nuodėmė). Taip pasielgti juos sugundė [ūktoji dvasia. Tai buvo labai sunki nuodėmė, nes buvo nusidėta labai sąmoningai, paniekinant didįjį Geradarį ir paklausant jo priešo — piktosios dvasios. Nusi-dėdami jie prarado pašvenčiamąją malonę ir rojaus do­vanas.
Pirmųjų žmonių nuodėmė buvo ne vien jų asmeninis nu­sikaltimas. Ši nuodėmė palaužė pačią žmogiškąją pri­gimtį. Todėl ir mes ateiname į pasaulį be būtino išga­nymui šventumo — be pašvenčiamosios malonės, su polin­kiu į nuodėmę ir netvarkingais geismais. Ši būklė — išga­nymui būtinos pašvenčiamosios malonės neturėjimas — va­dinasi gimtoji nuodėmė.
„Nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, nes visi nusidėjo" (Rom 5, 12).
33. Mes — Adomo vaikai. gv. Rašte minimi pirmieji žmonijos atstovai hebrajiškai vadinasi „Adomas" ir „Ieva", o tai reiškia „Žmogus" ir „Gimdytoja". Tuos vardus galime suprasti kaip asmeninius arba kaip gimininius. Adomas — pirmoji dvasinė žmonijos galva, turėjusi galią visos žmonijos vardu pasirinkti kelią į laimę — pagal Dievo valią ar prieš ją. Kadangi visos žmonijos vardu pasirinko kelią prieš Dievo valią, tai ir liūdnus to pa­sirinkimo padarinius patiria visa žmonija. Lygiai taip visa žmonija būtų patyrusi ir pasirinkimo pagal Dievo valią palaimą.
16
2. Katekizmas
17
Pirmapradės nuodėmės ir jos paveldėjimo — gimtosios nuodėmės slėpinį galime suprasti tik atsimindami atpir­kimą. Dievas ne tik neatstūmė nusidėjusios žmonijos, bet dar labiau prisiartino prie jos, nes vienas iš Švč. Trejybės Asmenų — Dievas Sūnus pats tapo žmogumi. Jis su kaupu atitaisė pirmosios nuodėmės dvasinę žalą, atkūrė Dievo vai­kų teises. Nebuvo sugrąžintos tik žmogaus prigimčiai ne­priklausančios dovanos — kūno nemirtingumas ir proto bei jausmų darna.
Jėzus Kristus yra naujoji dvasinė žmonijos galva ■— nau­jasis Žmogus (naujasis Adomas).
Velyknakčio liturgija sako: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!"1.
34. Apvaizda. Šv. Raštas, Kristus ir Bažnyčia nuolat primena, kad Dievas rūpinasi savo kūriniais: „Tu myli visas būtybes ir vnepaniekini nė vieno savo padaro" (Išm 11, 24). Ypatinga tėviška Dievo globa tenka kūrinijos vainikui žmogui, kuriuo Dievas rūpinasi ir per gamtos veiks­nius, ir tiesiogiai: „Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!" (Mt 12, 7). Labiausiai Dievas rūpinasi mūsų siela, kuri per amžius gyvens, kuri sutverta dangaus laimei. Dievo rūpinimasis žmonėmis ir kitais kūriniais vadinasi Dievo Apvaizda.
35. Kodėl kenčiame? Dėl kančių dažniausiai būna kalta žmonių pikta valia, kuri nusigręžia nuo Dievo. Žmo­nės, kurie nevaldo savo blogų norų, aistrų, yra kaltininkai tiekos nelaimių, vargų. Dėl jų daug turi kentėti ir gerieji.
Dievas netrukdo pasireikšti šiems vargams, leidžia, kad mus ištiktų ligos ir stichinės nelaimės, idant kančia atsi­lygintume Dievui už savo ir kitų nuodėmes, taptume tobu­lesni ir užsitarnautume didesnę laimę danguje. Kančios ne­leidžia žmogui šioje žemėje sustoti, bet ragina jį veržtis
1 Romos mišiolas, t. 1. — K.—V., 1987, p. 281.
l tą Tėvynę, kur „nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei ai-m.inos, nei sielvarto" (Apr 21,4).
„Tikiu, kad Dievas yra meilė; ir kančia jo rankose tėra Įiiiemonė, kurią jo meilė naudoja mums perauklėti ir išga­nyti" (E. Lezėr).
Kentėjimo problema išsprendžiama ne teoriniu svarstymu, o gyvenimu. Jėzaus meilės, maldos ir sakramentų stiprina­mas bei guodžiamas žmogus moka. įprasminti skausmą ir sujungti jį su Jėzaus atperkamąja kančia už pasaulio išga­nymą. Žmonijos gėlą sumažinsime ne maištu prieš Dievo valią, o dosniu pasiaukojimu, asmenine ir kolektyvine pa­galba vargų ištiktiesiems, kova prieš kančių šaltinius.
36. Dvasinė kova. Dievas nori, kad mes būtume sąmo­ningi jo karalystės piliečiai ir kūrėjai. Todėl ne kartą lei­džia piktajai dvasiai ir blogiems žmonėms mus gundyti, kad kova užgrūdintų mūsų sielą.
Nuo pagundų gintis pirmoji priemonė yra nuolanki, pa­sitikinti malda; kita priemonė bei sąlyga — ramybė, einanti iš tikėjimo, jog Dievas galingesnis už piktąjį.
„Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą" (1 Kor 10,13).
19
18
II. KRISTUS ATPIRKĖJAS
1. NAUJASIS 2MOGUS — JĖZUS KRISTUS
37. Iš kur žinome apie Kristų? Apie Kristų, kaip krikš-c ionybės pradininką, yra rašę keli I—II a. nekrikščio­nys autoriai: žydas Juozapas Flavijus, romėnai Plini-jus Jaunesnysis, Svetonijus ir ypač Tacitas, naudojęsis Ro­mos senato archyvu.1
Daug tikslesnes žinias apie Kristų pateikia jo mokinių raštai (ypač evangelijos), rašyti vos keliems dešimtme-< kims praėjus po Kristaus mirties (žr. Naująjį Testamentą), livangelijų duomenys puikiai atitinka istorijos ir archeolo­gijos žinias apie tuos laikus ir kraštą, kuriame gyveno Kristus.
Net jei nebūtų visų minėtų krikščionių ir nekrikščionių autorių liudijimų, pakankamai rodytų Jėzų gyvenus pats krikščionybės faktas, nes visas krikščionybės mokymas, kultas ir gyvenimas telkiasi apie Jėzų Kristų, kaip istorinį asmenį, tikrą Žmogų ir tikrą Dievą.
38. Jėzaus gyvenimas ir darbai. Atėjus Dievo Apvaizdos nustatytam laikui, Dievas nusiuntė arkangelą Gabrielių pas žydų tautos mergaitę Mariją, gyvenusią Palestinos šiaurėje, Nazareto miestelyje, ir pranešė, kad ji išrinkta būti laukia­mo žmonijos Atpirkėjo (Mesijo) motina. Stebuklingu Šven­tosios Dvasios veikimu ji susilauksianti kūdikio, kurį turė­sianti pavadinti Jėzumi. „Jėzaus" vardas reiškia „Dievas (k-lbėtojas". „Kristus" (graikiškai) = „Mesijas" (aramėjiš-kai) = „Dievo siųstasis (pateptasis)"; tai pasiuntinybės titu­las, tapęs antruoju tikriniu vardu.
1 Zr. Publijus Kornelijus Tacitas. Rinktiniai raštai. — V. 1972, p. 224—225. — Katalikų kalendorius-žinynas 1985. — K.—V. 1985,
p. 255—259.
21
Jėzus Kristus gimė per Romos imperijos gyventojų su­rašymą Betliejaus miestelyje, gyvulių tvarte. Jį pasveikino angelai ir jų pakviesti piemenys, o vėliau — Rytų šalies išminčiai astrologai, liaudies vadinami „trimis karaliais".
Jėzus užaugo Nazarete. Jis buvo klusnus savo moti­nai Marijai ir globėjui Juozapui, dirbo dailidės darbą. Apie 30 metų amžiaus Jėzus pradėjo viešąją veiklą, tru­kusią trejus metus. Pirmiausia buvo Jordano upėje pakrikš­tytas pranašo Jono Krikštytojo, kuris ruošė žmones priimti Mesiją.1 Po 40 dienų pasninko dykumoje Jėzus pradėjo vaikščioti po visos Palestinos miestus ir kaimus ir mokyti žmones geriau pažinti Dievą, elgtis ir gyventi, kaip dera Dievo vaikams. Jis skelbė Dievo ir artimo meilės kupinų žmonių sandraugą; ją vadino „Dievo karalyste" ir „Bažny­čia". Sau į pagalbą Jėzus išsirinko 12 mokinių, vadinamų apaštalais (graik. „pasiuntiniai"), kurie turėjo tęsti jo darbą žmonijoje. Nuostabiais darbais — stebuklais Jėzus pa­rodė, kad jis yra Dievo siųstasis žmonijos Mokytojas ir kad iš tiesų yra tas, kuo save laiko, — žmogumi tapęs Dievo Sūnus.
Tuometiniai žydų tautos vadovai p a v y d ė j o Jėzui įtakos liaudžiai, nenorėjo pripažinti jo Mesiju ir Dievo Sūnumi ir pasiryžo jį nužudyti. Savo aukščiausiajame teis­me jie pasmerkė Jėzų mirti už tai, kad jis prisipažino esąs įsikūnijęs Dievas Sūnus, o iš Romos imperatoriaus vieti­ninko Poncijaus Piloto išreikalavo jam mirties nuosprendį kaip tariamam kurstytojui prieš valdžią.
Piloto kareiviai žiauriai nuplakė Jėzų ir apvainikavo erš­kėčių vainiku, paskui prikalė prie kryžiaus tarp dviejų galvažudžių Kalvarijos (Golgotos) kalne, šalia Jeru­zalės miesto. Jėzus mirė melsdamasis už savo priešus bei
1 Jono krikštas tebuvo atgailos ženklas, bet ne sakramentas. Krikštą sakramentu padarė Jėzus Kristus prieš žengdamas i dangų (žr. Mt 28, 19).
kankintojus ir už visų amžių žmoniją. Tai įvyko penktadienį prieš Velykas; dabar jį vadiname Didžiuoju penktadieniu.
Nuimtą nuo kryžiaus Jėzaus kūną jo motina ir bičiuliai palaidojo uoloje iškirstame kapo rūsyje. Velykų rytą Kristus garbingai prisikėlė. Per 40 dienų jis susitikinėjo su savo mokiniais, stiprindamas jų tikėjimą ir aiškindamas S v. Raštą, o Šeštinių dieną įžengė į dangų. Iš ten' Sekminių dieną jis drauge su Dievu Tėvu atsiuntė Šven­tąją Dvasią, kuri toliau neregimu būdu vadovauja re-gimajai Kristaus Bažnyčiai.
39. Jėzaus gyvenimo datos. Nuo Kristaus gimimo skai­čiuojami krikščionybės eros (mūsų eros) metai, tačiau pats Kristaus gimimo laikas VI a. buvo apskaičiuotas maždaug su šešerių metų paklaida. Naujaisiais apskaičiavimais nusta­tyta, kad Jėzus yra gimęs apie 7—6 m. prieš mūsų eros pradžią, viešąją veiklą pradėjęs 27 mūsų eros metais, miręs 30 m. balandžio 7 d. ir prisikėlęs balandžio 9 d.1
40. Koks buvo Jėzus? Jėzui pirmiausia būdinga nepaly­ginama tiesos meilė be jokių nuolaidų melui ir veid­mainystei, taip pat drąsa ir atsakomybės už mokinius ir pasaulį jausmas. Jis ryžtingai žengia pašaukimo keliu, nors žino, kad jo laukia kryžius. Jėzus pagarbus vyresny­bei, tačiau nepataikaujantis. Be galo kantrus savo mo­kinių auklėtojas, vaikų, ligonių, visų vargo žmonių bičiu­lis. Jis gailestingas norintiems pasitaisyti nusidėjė­liams ir niekuomet neatstumia paniekinto žmogaus. Jis — didingas vadas ir drauge labai nuošir­dus draugas.
Jėzus yra tikrai visuotinis ir gražiausias žmogaus idealas. Jo būdo savybės nesusietos su laiko ir vietos sąlygomis, jis yra artimas visų laikų ir visų tautų žmonėms.
1 Kristaus gimimo laikui nustatyti remiamasi Mt 2, 15, viešosios veik­los pradžiai — Lk 3, 1—2, o mirties ir prisikėlimo datai — Jn 19, 30—31.
22
23
41. Jėzus ir dangiškasis Tėvas. Jėzaus santykiai su dan­giškuoju Tėvu ypatingi, ne tokie, kaip visų žmonių. Jėzus visuomet atskirai sako „jūsų Tėvas" ir „mano Tėvas", kart­kartėmis pareiškia, jog jis ir Tėvas yra viena (žr. Jn 14—17). Savo dangiškąjį Tėvą Jėzus be galo myli, jo valios vykdymą vadina savo maistu ir vien tuo gyvena. Ilgas valandas, ypač naktimis, praleidžia kontempliacijoje1, Sūnaus pokalbyje su Tėvu.
42. Tikėjimas Jėzaus dievyste. Neregėtas asmens kil­numas ir ypatingiausias artumas su Dievu Tėvu leidžia mums nujausti Jėzaus dievystę. Ją tvirtai rodo: a) išsipil­džiusios jame Senojo Testamento pranašystės, b) paties Jėzaus pasisakymai, c) jo šventumas, d) jo stebuklai ir la­biausiai, e) jo prisikėlimas iš numirusių.
43. Išsipildžiusios pranašystės. Jėzuje Kristuje įvyko vi­sa, ką Dievo įkvėpti pranašai buvo paskelbę apie Išgelbė­toją, Mesiją. Buvo paskelbta, kad jis kils iš karaliaus Do­vydo palikuonių, gims Betliejuje, skelbs Gerąją Naujieną (Evangeliją), darys didžių stebuklų, bus nuožmiai kankina­mas ir mirs, tačiau nugalės mirtį.
Pats Jėzus prisikėlęs aiškino savo mokiniams, „priminda­mas visus pranašus [...], kas visuose Raštuose apie jį pa­sakyta" (plg. Lk 24,20).
44. Kristus apie save. Jėzus savo dievystę atskleidė žmonėms pamažu, laipsniškai. Padaręs kokį stebuklą, kuriuo žmonės stebėdavosi, jis ragino įžvelgti stebukladarybės pa­slaptį: „Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pa­žintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame" (Jn 10,37—38).
Kristus kai kada ir aiškiai pasisakydavo esąs Dievas. Žydų aukščiausiojo teismo taryba (sinedrionas) nu­teisė Jėzų mirti vien už tai, kad jis vadino save Dievo Sūnumi.
Kristus priskirdavo sau Dievo ypatybes, pvz. amžinumą, visagalybę, tapatumą su Tėvu, tuo parody­damas, jog laiko save tikru Dievu. Jo kilnumas ir šventu­mas laiduoja, kad Jėzus teisingai tokiu save laikė.
45. Jėzaus šventumas. Net pikčiausi Jėzaus priešai ne­galėjo jam prikišti jokios nuodėmės. Ir planuodami jį nužudyti, tegalėjo išvardyti jo geradarybes: stebuklingai gy­dąs, nuodėmes atleidžiąs, net numirėlius prikeliąs.. . (plg. .In 8,46; 11,47). Ir Judas graužėsi „išdavęs nekaltą kraują" (Mt 27,4). Dar aiškiau apie Jėzaus šventumą liudija jo d o-r y b i ų visuma. Jis nuolankus ir klusnus Tėvui iki pat mirties; jis kupinas meilės žmonėms, net nusidėjėliams ir nedorėliams. Ką sako apie Dievą ir save toks šventas, o drauge kuklus bei išmintingas, pačios blaiviausios nuovo­kos žmogus, tuo negalime abejoti.
46. Kristaus stebuklai. Pripažindami visagalį Dievą pa­saulio Kūrėju ir Viešpačiu, turime drauge pripažinti stebuk­lų galimumą: gali būti Dievo galia padaromų, juslėmis pa­tiriamų įvykių šalia įprastinės gamtos tvarkos.
Jėzus Kristus yra padaręs stebuklų negyvojoje g a m t o-j e: vandenį pavertė vynu, tyruose penkiais duonos kepa­lėliais pamaitino kelis tūkstančius žmonių, savo žodžio galia nutildė vėtrą ir nuramino didžiulio ežero bangas. Dar dau­giau stebuklų padarė žmonėms: staiga pagydydavo ak­lus, raišus, paralyžiuotus, raupsuotus, prikėlė iš numirusių mergaitę, jaunuolį ir savo bičiulį Lozorių.
Kristaus stebuklų negalima išaiškinti nei įtaiga, nes jokia įtaiga neišgydysi raupsuoto ir neprikelsi mirusio, nei apgau­le, nes jo stebuklai akivaizdūs ir įvairūs.
Kontempliacija — aukščiausio laipsnio malda, kai be žodžių vieni-jamasi su Dievu, įžvelgiami giliausi dvasiniai slėpiniai.
24
25
Jėzaus stebuklai buvo gerai žinomi visoje šalyje, ir nie­kas nedrįso jų neigti ar jais abejoti. Juos pripažino net di­džiausi jo priešai. Po Lozoriaus iš numirusių prikėlimo „vyriausieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: 'Ką darysime, kadangi tas žmogus daro daug ste­buklų?'" (Jn 11,47). Turime pritarti Kristaus pagydytam ne­regiui: „Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti" (Jn 9,32—33).
47. Prisikėlimas iš numirusių. Kaip liudija evangelijų aprašymai, Kristus prieš mirtį buvo baisiai nuplaktas, erš­kėčiais apvainikuotas, kelyje į Golgotą nežmoniškai vargin­tas ir ten prikaltas prie kryžiaus; jam mirusiam buvo per­durtas šonas ir širdis, paskui jo kūnas suvyniotas į aliejais suvilgytą drobulę ir palaidotas uolos kape.1 Priešai pasi­rūpino užantspauduoti kapą ir pastatyti prie jo sargybą. Vis dėlto Kristus prisikėlė, ir Velykų rytą šventosios mote­rys kapą rado tuščią, o sargybiniai tai paliudijo tautos vyresniesiems.
Jėzaus mokiniai, priblokšti jo kančios, jau buvo besiskirs-tą iš Jeruzalės ir nelengvai patikėjo žmonėmis, mačiusiais prisikėlusį Kristų. Prisikėlęs Jėzus daug kartų lankėsi pas mokinius, su jais kalbėjosi ir valgė. Jėzus įtikino mo­kinius savo prisikėlimu taip tvirtai, kad jie ir savo gyvy­bes atidavė jo prisikėlimui ir dievystei paliudyti. Kristaus prisikėlimas visų tvirčiausiai įrodo jo dievystę, taigi ir jo mokslo dieviškumą.
Seniausias rašytinis prisikėlimo paliudijimas yra apaštalo Pauliaus 57 m. Korinto tikintiesiems rašytame laiške: „Aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už
mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasi­rodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pa­sirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams" (1 Kor 15,3—7).
Čia Paulius perduoda jau tvirtai apaštalų suformuluotą liudijimą.
48. Reikalinga malonė. Kristaus dieviškumas pridengtas žmogiškumo, todėl tiesioginiu būdu jo dieviškųjų savybių negalime suvokti. Reikia, kad pats Dievas savo malone sustiprintų mūsų įžvalgumą, idant pro žmogiškąjį paviršių sugebėtume įžiūrėti tai, kas Jėzuje dieviška. Jėzaus asmens slėpinys atsiskleidžia tiems, kurie nuoširdžiai meldžia Dievą atverti jiems visą tiesą. Kas tikrai nori pažinti Kristų ir su juo suartėti, turi neapsiriboti studijomis, bet nuoširdžiai melsti kaip Evangelijos neregys: „Padaryk, Viešpatie, kad regėčiau!" (Lk 18,42).
2. JĖZUS KRISTUS — MOKYTOJAS IR ATPIRKĖJAS
49. Atpirkimo gėris. Jėzus Kristus paaukojo savo gyvy­bę kaip išperkamąją auką Dievui Tėvui už žmonijos nuo­dėmes. Kai nusidėję nuoširdžiai atgailojame, tai dėl Žmogaus Jėzaus kančios ir mirties nuopelnų, turinčių dievišką vertę, Dievas ne tik atleidžia mums nuodėmes, bet ir vėl padaro mus savo mylimais vaikais ir amžinosios laimės paveldėto­jais. Kristus savo kančia užtarnavo mums galingą Dievo malonės pagalbą, su kuria mes sugebame pasipriešinti pik-tajai dvasiai, nugalėti bloguosius polinkius ir pašventinti savo gyvenimą.
„Kad susivienytų su savo įvaikiais, Dievas paaukojo am­žinąjį savo Sūnų. Iš Kristaus, to įsikūnijusio Žodžio, jis pa-
1 Evangelijų duomenis patvirtina iki musų dienų išlikusi Kristaus įka­pių drobulė; apie jos tyrinėjimus žr. Katalikų kalendorių-žinyną 1986, p. 223—235.
26
27
darė tarpinę grandį, tiltą ir tarpininką, turintį abi prigim­tis. Šv. Augustino žodžiais tariant, Dievas tapo Žmogumi, kad žmogų sudievintų" (A. D. Sertijanžas).
50. Ar įsikūnijimas būtinas? Dievas galėjo nusidėjusią žmoniją palikti pražūčiai arba jai atleisti, nereikalaudamas atsiteisimo. Jis tačiau pasirinko patį kilniausią būdą žmonijai su savimi sutaikinti ir atnaujinti: Dievo Sūnaus įsikūnijimą, žmonijos atpirkimą.
Nusidėjęs žmogus savo jėgomis negalėjo atitaisyti bega­liniam Dievui padaryto įžeidimo, išgydyti savo prigimties žaizdų, susigrąžinti prarastos pašvenčiamosios malonės. Visa tai tegalėjo padaryti dieviškas asmuo. Kadangi Jėzus yra Žmogus, jis kaip žmonijos atstovas atsiteisė Tėvui, o ka­dangi drauge yra Dievas, jo veiksmas — atpirkimas turi begalinę vertę.
Įsikūnydamas — priimdamas žmogaus prigimtį, Dievas Sūnus ją tam tikra prasme sudievino.
„Pažink, krikščioni, savo didybę: dieviškos prigimties ta­pai dalininku, tad žeminančiu elgesiu negrįžk į senąją men­kystę. Atsimink, kokios galvos ir kokio kūno esi narys! Nepamiršk, kad esi išvaduotas iš tamsybių valdžios ir per­keltas į Dievo šviesą ir karalystę" (šv. Leonas Did.)1.
51. Atperkamoji auka. Visi Kristaus darbai turi atper­kamąją vertę, nes jie yra Žmogumi tapusio Dievo Sūnaus veiksmai. Jau gimimu skurdžiame tvartelyje Jėzus mus išvadavo nuo vergavimo daiktams ir patogumams. Kančia ir mirtimi jis, kaip Vyriausiasis Kunigas, tobulai pa­gerbė Dievą. Prisikėlimu ir žengimu į dangų Kristus davė pradžią naujam pasauliui — išvaduotam iš mirties vergovės ir suvienytam su Dievu.
1 Pirmasis Kalėdų pamokslas. — Patrologia latina 54, 193.
29
Šv. Mišių maldose sakoma: „Savo gimimu Viešpats Jėzus Kristus žmoniją atnaujino, kančia nuodėmes išdildė, prisi­kėlimu amžinąjį gyvenimą laidavo ir grįždamas pas Tave, savo Tėvą, dangaus vartus mums atkėlė"1.
52. Ko Kristus mokė? Jėzus Kristus mokė, kaip turime gyventi, kad žemėje būtume bent iš dalies laimingi, ir ypa­čiai mokė, kaip pasiekti amžinąją laimę danguje. Teisingai vykdomas Kristaus mokslas labai daug prisideda prie šio gyvenimo gerovės.
„Žmonių kartos ateina ir praeina; jų hipotezės ir sistemos nueina į užmarštį, bet Nematomasis yra visada čia pat, guos­damas nuliūdusius, pakeldamas nužemintus, stiprindamas gerus pasiryžimus, civilizuodamas laukinius..." (Al. Vest-falis).
53. Svarbiausia — meilė. Svarbiausia Jėzaus mokinių žymė yra meilė Dievui ir žmonėms. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą..., ir kiekvieną žmogų kaip save patį" (plg. Mt 22,37.39). „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jn 13,35)). Kristus net nurodė, kad Dievo teisme amžinasis mūsų likimas bus sprendžiamas pa­gal tai, kaip mes būsime pagelbėję vargo ištiktiems žmonėms („mažiausiems mūsų broliams", — plg. Mt 25,35—45).
Kristaus paskelbtąjį meilės įsakymą gražiai vykdė pirmieji krikščionys. Pagonys, susižavėję jų gyvenimu, sakydavo: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli". Bažnyčios rašytojas Origenas (185—254) rašė: „Pereikite visus kalėjimus ir ras­kit ten bent vieną krikščionį, kuris būtų kaltinamas pikta­darybe!"
54. Už lr prieš Kristų. Teisios širdies žmonėms Jėzaus mokslas patiko, o piktiems ir veidmainingiems — ne. Pats
lėzus apie save pasakė: „Atėjo šviesą į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų" (Jn 3,19—20). Amžiams bė­gant, daugelis Kristaus neapkenčia už žadinamą sieloje ne­rimą, už griežtus teisingumo, tyrumo, nesavanaudiškumo reikalavimus, bet dar daugiau yra mylinčių jį taip, kaip joks kitas asmuo žemėje nėra buvęs ir nebus mylimas.
55. Įžengęs į dangų. Aplankęs ir sustiprinęs savo moki­nius, Jėzus Kristus keturiasdešimtąją dieną po prisikėlimo regimu būdu paliko šią žemę, įžengė į dangų. Danguje jis turi lygią garbę ir galią su Tėvu, todėl ir sakome, kad jis „sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje".
Žengimas į dangų vainikuoja Jėzaus nuveiktą žemėje dar­bą ir guodžia mus amžinojo gyvenimo viltimi. Žengdamas į dangų Atpirkėjas nusivedė su savimi nesuskaitomus bū­rius anksčiau mirusių dorųjų žmonių sielų (vėlių)1, kurios negalėjo patekti į dangų, kol nebuvo įvykęs atpirkimas.
Tas gerąsias sielas, lig tol buvusias vad. pragaruose2, Jėzaus siela buvo aplankiusi tuo metu, kai jo negyvas kūnas gulėjo kape ir laukė prisikėlimo („nužengė į pragarus...").
1 „Vėlė" — nuo kūno atsiskyrusi (mirusio žmogaus) siela.
2 „Pragaruose" (ne „pragare") buvusias vėles aplankė nuo kūno at­siskyrusi Jėzaus siela tuo metu, kai jo kūnas ilsėjosi kape. Todėl tikėjimo išpažinime sakome: „ ... nužengė į pragarus".
1 Romos mišiolas, t. 1. — K—V., 1987, p. 442.
30
31
III. DVASIA PAŠVENTINTOJA
namais, kuriuose gyvena jo vaikų šeimyna; pagaliau va­dina slaptingu, dvasiniu Kristaus kūnu (mistinis Kristaus kūnas), kurio galva yra Kristus, nariai — mes, o siela — Šventoji Dvasia.
Žemėje gyvenanti Dievo tauta su savo vadovais (regimoji Hažnyčia) ir mistinis Kristaus kūnas (neregimoji Bažnyčia) nėra du skirtingi dalykai, bet viena didinga tikrovė, suside­danti iš žmogiškojo ir dieviškojo pradmenų. Bažnyčios esmė šventa, tačiau ji turi daug nuodėmingų narių, todėl be pa­liovos privalo atsinaujinti, atgailoti ir tobulintis. Keliauda­ma per šį pasaulį, ji nuolat ilgisi savo atbaigimo amžiny­bėje, kur jau yra jos Galva ir garbingiausieji nariai.
Šventoji Dvasia saugo Bažnyčią nuo klaidų, padeda vis geriau pažinti Dievo tiesą ir savo dovanomis įkvepia jos narius darbuotis ir aukotis.
2. BAŽNYČIOS VADOVAI IR VISI NARIAI
59. Hierarchija. Kristaus valia Bažnyčiai vadovauti te­gali jo pašaukti ir jo įgaliojimu įšventinti asme­nys. Pats Kristus įšventino apaštalus ir vyriausiu jų bei visos Bažnyčios vadovu paskyrė šventąjį Petrą (plg. 1 Kor 11,24.25; Jn 20,22—23; Mt 16,18—19; Jn 21,15—17).
Šv. Petras mirė kaip kankinys Romoje. Dabar Romos vys­kupas vis būna jo įpėdinis; jį vadiname popiežiumi, arba Šventuoju Tėvu. Kitų apaštalų įpėdiniais liko vyskupai; jų dabar yra beveik keturi tūkstančiai. Vyskupai sau padėjė­jais šventina kunigus. Jų dabar pasaulyje — per 400 tūks­tančių.1
Šiuo metu vyriausias Bažnyčios vadovas bei ganytojas vadinasi Jonas Paulius II, išrinktas 1978 m. spalio 16 d.
1 Lietuvoje yra Vilniaus ir Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Pane­vėžio, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos.
1. ŠVENTOJI DVASIA IR BAŽNYČIA
56. Didysis pažadas. Jėzus Kristus prieš savo mirtį ir įžengimą į dangų pažadėjo apaštalams nuo Dievo Tėvo at­siųsti Šventąją Dvasią, kuri toliau vadovaus jo darbo tęsė­jams.
Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus begalinės tarpu­savio meilės. Ir pasaulyje ji turi skleisti vienybę, mei­lę, galybę. Tėvas ir Sūnus atsiuntė mums Šventąją Dvasią, kad ji mus vienytų tarp savęs ir su Dievu, kad mumyse uždegtų dieviškosios meilės ugnį.
57. Pirmosios Sekminės. Kai Sekminių rytą ugnies lie­žuvių pavidalu nužengė ant apaštalų Šventoji Dvasia, tie pasidarė drąsūs ir pradėjo karštai skelbti Kristaus prisikė­limą. Iš karto įtikėjo apie 3000 žmonių. Jie tuojau buvo pakrikštyti. Taip Jeruzalėje susikūrė pirmoji krikščio­nių bendruomenė. Tai buvo labai vieninga ir nuo­širdi bendruomenė, savu noru įkūrusi turto bendrumą. Joje nebuvo stokojančių, ir „visas tikinčiųjų būrys buvo vienos širdies ir vienos sielos" (Apd 4,32). Pirmieji krikščionys pa­siaukodavo vieni už kitus, skleidė Kristaus tikėjimą gražiu pavyzdžiu, o persekiojami drąsiai išpažindavo Kristų, negai­lėdami nė gyvybės.
58. Vidinė Bažnyčios sandara. Šventoji Dvasia jungia įvairių tautų tikinčius Kristų ir pakrikštytus žmones į vi­same pasaulyje išplitusią šventą bendriją — Visuotinę Bažnyčią.
Šventasis Raštas Bažnyčią vadina Šventąja tauta ir Dievo karalyste žemėje, taip pat Dievo dirva ir jo šven­tove, pastatyta ant gyvų akmenų — tikinčiųjų, arba Dievo
32
3. Katekizmas
33
Romos vyskupą — popiežių rinkti turi teisę žymiausieji viso pasaulio vyskupai, turintys kardinolo laipsnį. Jų yra apie 120.
60. Neklaidingoji Mokytoja. Kristus pažadėjo, kad nu­žengusi Šventoji Dvasia primins apaštalams ir jų įpėdiniams visa, ko jis pats mokė, ir ves juos į tobulą tiesą (plg. Jn 16,13). Jis įsakė tikintiesiems klausyti Bažnyčios mokymo kaip jo paties.
Neklysta Šventosios Dvasios vadovaujami vyskupai, sutar­tinai su popiežiumi mokydami tikėjimo ir dorovės dalykų, ir neklysta tikintieji, vienodai su savo ganytojais tikėdami. Popiežius neklysta tikėjimo ir dorovės klausimais, kai kalba Kristaus vardu, įpareigodamas visus tikinčiuosius („ex cathedra").
61. Kas priklauso Bažnyčiai? Kristaus įsteigtoji Bažnyčia vadinasi visuotinė, arba katalikiška, nes yra skirta visam pasauliui, išplitusi visose tautose ir gyvuos tol, kol gyvens Žemėje žmonės.
Visuotinei Bažnyčiai pilnai priklauso krikštytieji žmo­nės, turintys tikėjimo ir klusnumo ryšį su apaštalų įpėdi­niais vyskupais ir šv. Petro įpėdiniu popiežiumi. Jie vadi­nasi katalikai. Ir daugumas Lietuvos tikinčiųjų yra kata­likai.
Bažnyčiai iš dalies priklauso ir kiti krikštyti, Kristų išpažįstantys žmonės, kurie laikinai neturi ryšio su popiežiumi, t. y. krikščionys nekatalikai, pvz., stačiatikiai ir protestantai.
Dievo Apvaizda su Bažnyčia riša ir visus, kurie ,,be savo kaltės nepažįsta Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieško Dievo nesugadinta širdimi ir stengiasi malonės vei­kiami vykdyti Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas" (KB 16).
1985 metais pasaulyje buvo apie 825 milijonus katalikų ir daugiau negu 575 milijonai kitų krikščionių.
62. Pasauliečiai Bažnyčioje. Negavę šventimų tikintieji (pasauliečiai) irgi turi tam tikrą dalį vad. bendrojoje kunigystėje, kuri įgyjama Krikštu bei Sutvirtinimu ir kuri duoda galią dalyvauti Bažnyčios kulte ir apaštalavime.
Įšventintasis kunigas ugdo ir veda šią kunigiškąją tautą, aukoja Kristaus Kūno ir Kraujo auką, veikiant per jį Kristui, ir ją visos tautos vardu atnašauja Dievui. Visi tikintieji yra pašaukti kartu su kunigais aukoti Dievo garbei ir Kristaus auką, ir savo pačių gyvenimo bei darbo aukas. Visi pašaukti kartu su kunigais ir apaštalauti, pirmiausia — savo kilniu elgesiu liudyti Dievą pasauliui.
63. Bažnyčios narių pareigos, n Vatikano Susirinkimas skelbia: „Kad Dievo ir artimo meilė, kaip gera sėkla, augtų ir duotų vaisių, kiekvienas tikintysis privalo noriai klau­syti Dievo žodžio ir, jo malonės padedamas, vykdyti jo valią darbais, dažnai dalyvauti sakramentuose, ypač Eucharistijoje, bei šventose pamaldose ir nuolatos atsidėti maldai, susi­tvardymo praktikai, broliškam veikliam tarnavimui ir visų dorybių praktikavimui" (KB 42). Bažnyčios jėga glūdi visų jos narių vienybėj tarp savęs, su Bažnyčios vadovais ir su Kristumi.
64. Žmonijos geradarė. Per Bažnyčią pats Kristus toliau tęsia savąjį Atpirkėjo bei Vyriausiojo Kunigo darbą. Baž­nyčioje jis toliau moko ne tik įšventintųjų vadovų žo­džiu, bet ir ištikimų tikinčiųjų, ypač tėvų, auklėtojų ir apaš­talavimui atsidavusiųjų, pavyzdžiu ir žodžiu. Per Bažnyčią Kristus toliau šventina žmones sakramentais, guodžia juos ir tarnauja jiems artimo meilės darbais. Bažnyčioje Mišiomis nuolat sudabartinama Kristaus Kūno ir Kraujo auka, kurią su kunigu aukodami tikintieji mokosi aukoti
34
35
ir savo pačių gyvenimo aukas. Šitaip Bažnyčia išauklėja pasauliui daugybę geriausių žmonių.
Bažnyčia, skelbdama Kristaus mokslą ir skleisdama jo meilę, šalina iš žmonijos gyvenimo pačias pikčiausias ydas — savimeilę, gobšumą, neapykantą — ir padeda žmonėms žmo­niškiau gyventi. Tikėjimu ir Mišiomis bei komunija jung­dama įvairių tautų žmones, ji yra stipriausias vienybės, vilties ir išgelbėjimo daigas visai žmonijai.
65. O gal be Bažnyčios? Pagal Dievo nustatytą ir mums apreikštą planą mes turime suartėti su Dievu ir pasiekti amžinąjį išganymą ne pavieniui, be ryšio su kitais, o priklausydami Dievo tautai — Bažnyčiai, kuri teisingai Dievą išpažįsta ir šventai jam tarnauja. Kas be savo kaltės nepažįsta Kristaus ir jo Bažnyčios, bet gyvena pagal sąžinę Dievo akyse, to pastangas su Bažnyčia suriša Dievo Ap­vaizda. Bet kas dėl savo kaltės atkrinta nuo Bažnyčios, yra nelaimingesnis už klaidoje gimusį (plg. 2 Pt 2,20—21). Kas pradeda trauktis nuo Bažnyčios, težino, kad jam gresia pa­vojus nutolti ir nuo Dievo.
„Negali turėti Dievo Tėvu, kas Bažnyčios nelaiko savo Motina" (šv. Augustinas).
mūsų dvasine Motina (žr. Jn 19,26—27), todėl mes turime |ą labai mylėti ir jos neliūdinti blogais darbais. Kad Marijai dera „Bažnyčios Motinos" vardas, iškilmingai paskelbė popiežius Paulius VI 1964 m. lapkričio 21 d. II Vatikano
Susirinkime.
Marija yra gražiausias pavyzdys visai Bažnyčiai ir kiek­vienam jos nariui savo nepaliesta nekaltybe, ryžtingu tikė­jimu bei ištikimu klusnumu Dievui, taip pat kantrumu, kuk­lumu ir veiklia artimo meile.
67. Marija ir Švenčiausioji Trejybė. Marija yra labai artima Dievui Tėvui, nes laikų pilnatvėje pagal žmogiš­kąją prigimtį pagimdė tą Sūnų, kuris amžinai gimsta iš Tėvo pagal dieviškąją prigimtį. Ji neapsakomai artima Dievo Sū­nui, nes jam, panorėjusiam tapti Žmogumi, davė kūną ir motiniškai tarnavo. Ji labai artima Šventajai Dvasiai, nes Jėzaus Motina ji tapo stebuklingu Šventosios Dvasios vei­kimu.
Mariją ir Švenčiausiosios Trejybės Asmenis jungia ne tik jos dieviškoji motinystė, bet ir gražiausiai joje suklestėju­sios dorybės, ypač tikėjimas, viltis ir meilė. Marija yra „Tėvo duktė mylima, Dievo Sūnaus Motina, sužadėta ir my­lėta Dvasios Švenčiausios" (A. Baranauskas). Mes pasitiki­me ja kaip galingiausia Užtarėja pas Dievą.
68. Nekaltasis prasidėjimas ir paėmimas į dangų. Marijos nekaltasis prasidėjimas reiškia tą ypatingą pri­vilegiją, kad Marijos siela nuo pat jos sukūrimo momento buvo apdovanota pašvenčiamąja malone ir nepaliesta gim­tosios nuodėmės. Šią privilegiją Marija gavo todėl, kad buvo išrinkta tapti nuodėmės nugalėtojo — Atpirkėjo Motina.
Nekaltojo Marijos prasidėjimo privilegijos neturėtume pai­nioti su stebuklinga Jėzaus gyvybės pradžia Marijos įsčiose
3. ŠVENČIAUSIOJI MERGELĖ MARIJA — BAŽNYČIOS MOTINA IR PAVYZDYS
66. Bažnyčios Motina. Švenčiausioji Mergelė Marija, bū­dama Bažnyčios Galvos — Kristaus Motina, yra ir visų Bažnyčios narių dvasinė Motina. Marija užaugino mums Atpirkėją ir laisva valia jį atidavė, kad jis mus savo mir­timi atpirktų. Savo meile ir kančia drauge su Jėzumi ji bendradarbiavo, kad dvasiškai gimtų Bažnyčioje ti­kintieji. Pats Jėzus, kentėdamas ant kryžiaus, paskyrė Mariją
36
37
(be suartėjimo su vyru). Tai ne nekaltasis prasidėjimas, o mergaitiškasis pradėjimas.
Marijos paėmimas į dangų reiškįa tai, kad ji gavo dangaus laimės būseną ne tik sielai, bet ir kūnui. Jos skaistusis kūnas, iš kurio žmogiškąjį kūną gavo Dievo Sūnus, neturėjo sunykti. Todėl, žemės gyvenimo laikui pasibaigus, jos kūnas tapo toks, kaip Kristaus Kūnas po jo prisikėlimo. Tokie bus ir pasaulio pabaigoje prisikeliančių teisiųjų žmo­nių kūnai.
69. Juozapas Globėjas. Šventasis Juozapas buvo Šven­čiausiosios Mergelės Marijos Sužadėtinis, pagal izraelitų įstatymus Jėzaus tėvas, ir tokiu jį laikė aplinkiniai žmonės, nežinoję mergaitiško Jėzaus gyvybės pradėjimo. Šv. Juozapas buvo tos didžios paslapties saugotojas ir liudytojas. Dau­gelį metų jis ištikimai bei rūpestingai globojo Jėzų ir Mariją. Jo būta labai maldingo, kuklaus, darbštaus ir tylaus žmo­gaus.
Bažnyčia jį laiko ir savo galingu Globėju. Kaip jis suge­bėjo apsaugoti nuo pasikėsinimų Jėzaus gyvybę ir Marijos tyrumą, taip gali ir dabar galingai mus užtarti dvasios ir kūno pavojuose, o ypač kai baigiame žemės kelionę.
IV. ĮSAKYMAI, DORYBĖS IR NUODĖMĖS
1. DIEVO ĮSAKYMAI
70. Amžinasis įstatymas. Aukščiausias įstatymas, tvar­kąs viso pasaulio eigą, yra amžinasis Dievo planas, pagal kurį yra sukurta visa Visata ir pats žmogus ir kuriuo viskas kreipiama tarnauti gėriui. Tasai prigimtinis įstatymas įrašy­tas žmonių sąžinėje ir gali būti protu teisingai suvokia­mas. Kad žmonės nesupainiotų prigimtinio įstatymo su savo silpnybėmis bei prasimanymais, Dievas apreiškė žmonėms pagrindinius dorovės reikalavimus Tai jis iškilmingai pa­darė per Mesijo laukiančios tautos (izraelitų) vadą ir pra­našą Mozę ant Sinajaus kalno XIII a. prieš Kristų.
Jėzus Kristus atėjęs patvirtino per Mozę duotuosius de­šimtį įsakymų ir juos dar praplėtė, ypač reikalaudamas sude-linti su jais ne tik išorinius veiksmus, bet ir vidinius nusi­statymus1.
„Įstatymas nėra Dievo savivalės išraiška, bet dieviškos išminties, šventumo bei gerumo apsireiškimas... Dievo įsta­tymuose atsispindi žmogaus idėja — tokia, kokią amžinoji Išmintis ir Meilė nori matyti įkūnytą, — naujasis žmogus, kurį numatė Dievas savo plane. Taigi tas įstatymas žmogaus anaiptol neapsunkina, bet, priešingai, praturtina, papildo ir užbaigia jo visą esybę. Jis yra gyvenimo tiesa, gyvenimo įstatymas. Dėl to tikintieji praktiško proto šviesoje jį pri­ima ir pasisavina, laisvai moraliai apsisprendę. Šitaip jis tampa jų pačių įstatymu, jų moralinės laisvės veiksmu"2.
' 2i. jo „Kalno pamokslą", Mt 5, 17—48.
2 K. Adamas. Katalikybės esmė. — Kaunas, 1936, p. 267.
38
39
71. Dekalogas. Visiems ir visada yra privalomi prigim­tinis (amžinasis) įstatymas ir jį išreiškiantys dešimt Dievo įsakymų (dekalogas):
Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turiu klausyti:
Pirmas įsakymas: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Antras: Netark Dievo vardo be reikalo. Trečias: Švęsk sekmadienį. Ketvirtas: Gerbk savo tėvą ir motiną. Penktas: Nežudyk. Šeštas: Nepaleistuvauk. Septintas: Nevok. Aštuntas: Nekalbėk netiesos.
Devintas: Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries. Dešimtas: Negeisk svetimo turto.
Didysis įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa šir­dimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiek­vieną žmogų taip, kaip save.
Dievo įsakymai padeda mums aiškiai suvokti, ką Dievas liepia, ką draudžia, kad galėtume savo veiksmus suderinti su Dievo valia, teisingai gyventi ir tapti amžinai laimingi.
72. Didysis įsakymas. Visus įsakymus sutraukia ir vai­nikuoja prie dešimties įsakymų pridėtas Dievo ir žmonių meilės įsakymas. Iš tiesų, kas myli Dievą, tas noriai vykdo visus jo įsakymus, ir kas myli žmones, tas stengiasi jiems daryti gera. Taigi mylintysis įvykdo visus dešimt įsakymų.
Dievas labiausiai reikalauja meilės, nes pats Dievas yra Meilė ir visa daro iš meilės. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo" (1 Jn 4,8). Mes mylime Dievą, kai esame prie jo prisirišę, mielai jį atsimename ir su noru laikomės jo įsa­kymų. Mylėdami savo dangiškąjį Tėvą, mes stengiamės taip mąstyti, jausti ir elgtis, kaip dera geriems jo vaikams.
41
73. Žmonių meilė. Per Krikštą Dievo meilė įsikūrė mū­sų sieloje, todėl gerasis Dievas, visų Tėvas, ir mūsų širdimi kitus žmones myli, mūsų darbais jiems padeda. Savo. meilę Dievui praktiškai tuo ir įrodome, kad mylime žmones — Dievo vaikus. „Kas nemyli savo brolio (bet kurio žmogaus), kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato" (1 Jn 4,20).
Jėzus Kristus sako: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus kei­kia, ir melskitės už savo niekintojus... Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite" (Lk 6,27—28.31).
Meilė žmonėms — tai pagarba jiems, užuojauta, nuošir­dumas, padrąsinimas, pašalpa, pagalba. Tiems, kurie mano esant gana, kad „nieko nepavogė, nieko neužmušė", atsaky­tina, jog „lygiai galima nueiti į pragarą už meilės pareigų apleidimą, kaip ir už teisingumo pažeidimą" (P. Kuraitis).
Bažnyčios tradicija skiria geruosius darbus sielai: 1. nemokantį pamokyti, 2. abejojančiam patarti, 3. nuliūdusį paguosti, 4. pikta darantį sudrausti, 5. įžeidimus atleisti, 6. nuoskaudas nukęsti, 7. melstis už gyvus ir mirusius; kūnui: 1. išalkusį pavalgydinti, 2. ištroškusį pagirdyti, 3. vargšą aprengti, 4. keleivį priglausti, 5. kalinį sušelpti, 6. ligonį aplankyti, 7. mirusį palaidoti.
74. Įsakymai ir sąžinė. Kuris mūsų veiksmas sutinka su Dievo įsakymais, konkrečiai mums nurodo sąžinė. Prieš veiksmą sąžinė mus skatina daryti gera arba įspėja vengti pikta. Po veiksmo sąžinė giria mus, jei padarėme ką gera, arba peikia, jei padarėme ką bloga.
Kad sąžinė būtų teisinga, tikra ir jautri, turime ją ug­dyti pagal sveiką protą ir Dievo apreiškimą. Pirmiausia stengtis tiksliai sužinoti, ką reiškia kuris Dievo ir Bažnyčios įsakymas, ir nusikratyti klaidingų pažiūrų. Toliau nieko nedaryti prieš sąžinę, bet visada klausyti jos
balso, liepiančio daryti gera ir vengti pikta. Galiausiai daž­nai, net kasdien, tirti savo sąžinę — tikrinti savo elgesį.
„Kas prieš sąžinę ką nors daro, tas nusideda" (šv. Tomas Akvinietis).
75. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Šiuo įsakymu išreikštas Dievo noras, kad žmogus jį tikėtų, garbintų, my­lėtų, taip pat kad gyventų pagal savo tikėjimą. Šitą įsakymą vykdome, kai tikime Dievą ir pagal tikėjimą tvarkome savo gyvenimą. — Nusikalstame, jei nesirūpiname iš­mokti bent pagrindinių tikėjimo tiesų ir reikalingiausių mal­dų; jei nepripažįstame kai kurių ar visų tikėjimo tiesų; jei lengvabūdiškai jomis abejojame; jei kalbame prieš tikėjimą (kad ir nenuoširdžiai), skaitome tikėjimą pašiepiančias kny­gas; jei gėdijamės tikėjimo ar visai jo išsižadame; jei tikime burtais, prietarais; jei visiškai nesimeldžiame ar meldžiamės nenuoširdžiai, nesistengdami susikaupti; jei niekiname Dievui pašvęstus asmenis, daiktus ir vietas.
76. Netark Dievo vardo be reikalo. Šiuo įsakymu Dievas reikalauja pagarbos savo vardui, nes vardas išreiškia as­menį. Įvykdome šį įsakymą, kai Dievo, Jėzaus, Marijos, šventųjų vardus minime pagarbiai, su meile; kai įvykdome Dievui duotus ar Dievo vardu sutvirtintus pažadus. — Nusikalstame, jei lengvabūdiškai, juokais ar iš įpro­čio nuolat kartojame šventus vardus ir posakius; jei mela­gingai prisiekiame; jei nevykdome šventų pažadų.
77. Švęsk sekmadienį. Sekmadienis Dievo įsakymu išski­riamas iš kitų savaitės dienų tam, kad žmogus galėtų prisi­minti savo Kūrėją, malda ir poilsiu sustiprintų savo dvasios ir kūno jėgas. įvykdome įsakymą, kai sekmadienį su­silaikome nuo sunkių fizinių darbų, dalyvaujame šv. Mišiose, paskaitome religinių knygų, turiningai praleidžiame laisva­laikį, ypač su savo artimaisiais. — Nusikalstame, jei sekmadienį be būtino reikalo patys dirbame sunkius fizinius
42
43
darbus ar kitus be būtino reikalo verčiame sunkiai fiziškai dirbti, jei be svarbios priežasties nedalyvaujame šv. Mišiose, nepagarbiai elgiamės bažnyčioje, nepasirūpiname rasti sau reikalingo dvasinio peno.
78. Gerbk savo tėvą ir motiną. Tėvai mums yra di­džiausi geradariai ir Dievo atstovai, todėl Dievo įsakymu esame įpareigoti juos mylėti, gerbti, jų klausyti ir jiems padėti. Panašiai kaip tėvų, reikia klausyti ir kitų vyresniųjų: senelių, globėjų, mokytojų, darbo vadovų, tei­sėtos krašto valdžios atstovų ir 1.1. Vaikai savo tėvams ir vyresniesiems turi reikšti meilę, pagarbą bei dėkingumą, nedaryti jiems nieko bloga ir reikale padėti. Pareiga klau­syti nesaisto tuo atveju, jeigu tėvai ar vyresnieji liepia da­ryti ką nedora. Šiuo įsakymu taip pat įpareigojami ir tėvai bei vyresnieji. Jie turi savo vaikus mylėti, rūpintis jų dva­sine bei medžiagine gerove, saugoti juos nuo pikta, išmo­kyti atlikti savo pareigas. — Viešpats Dievas yra pažadė­jęs jau žemėje laiminti tuos, kurie nuoširdžiai vykdo ket­virtąjį įsakymą.
Vaikai ir valdiniai įvykdo šį įsakymą, kai tėvus ir vyresniuosius myli, gerbia, yra jiems klusnūs, dėkingi, paslaugūs ir nuoširdūs, kai meldžiasi už juos; kai pasenusius ar sergančius tėvus gražiai užlaiko, gydo, lanko, aprūpina šv. sakramentais, išpildo jų paskutinę valią. — Vaikai ir val­diniai nusikalsta, jei tėvus ar vyresniuosius niekina, įžeidi­nėja, erzina, apgaudinėja, linki ar daro jiems pikta; pakelia prieš juos ranką; jei neklauso jų teisėtų įsakymų ar pagei­davimų; jei tinkamai neaprūpina tėvų senatvėje ar ligoje.
Tėvai ir vyresnieji įvykdo šį įsakymą, jei myli savo vaikus bei valdinius, lygiai rūpinasi jų visų sveikata, išsilavinimu ir dvasine gerove; jei stengiasi įpratinti juos stropiai dirbti ir dorai elgtis. — Tėvai ir vyresnieji nusi­kalsta, jei savo vaikams ar valdiniams yra neteisingi, abe­jingi ar žiaurūs; jei nesirūpina jų dora ir tikėjimu.
,,Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintįjį" (1 Tim 5,8).
79. Nežudyk. Gyvybė ir sveikata yra didelės Dievo do­vanos. Todėl Dievas reikalauja, kad mes brangintume savo ir kitų gyvybę, protingai saugotume savo ir kitų tiek kūno, liek dvasios sveikatą. Kiekvienas neteisėtai užpultas gali yinti savo gyvybę, sveikatą, dorą. Garbinga yra kitą ne­kaltai užpultą apginti. — Įvykdome šitą įsakymą, jei branginame savo ir kitų gyvybę, protingai saugome savo ir kitų sveikatą, giname nekaltai užpultą žmogų, visiems linkime ir darome gera; kai globojame įvairius gyvus pada­rus. — Nusikalstame, kai linkime artimui nelaimės, ligos, mirties; kai pykstame ant artimo ir trokštame jam keršyti, jo neužjaučiame; kai sužeidžiame ką nors arba at­imame gyvybę sau ar kitam žmogui, nors ir negimusiam; kai persivalgymu, girtavimu ir kitokiu nesusivaldymu ken­kiame savo sveikatai ar kitus prie to verčiame; kai kitus raginame nusidėti ar nusidedančių nesulaikome; kai kan­kiname gyvulius, paukščius ar kitokius gyvus padarus, juos be reikalo žudome.
Visų sunkiausiai V įsakymui nusikalsta karų sukėlėjai.
80. Nepaleistuvauk. Žmonijos gyvybės šaltiniai yra šventi, todėl jie turi būti gerbiami ir saugomi. Dievas šeš­tuoju įsakymu reikalauja, kad būtume drovūs ir skaistūs, kad neieškotume neteisėto lytinio pasitenkinimo. Šito įsaky­mo laikomės, jei mūsų mintys ir jausmai tyri, kalba ir elgesys padorūs. — Nusikalstame, kai nepadoriai mąstome, kalbame, juokaujame, dainuojame ar nepadorių dalykų noromis klausomės; kai nevengiame neskaisčių re­ginių, raštų, filmų ar palaidų asmenų. Taip pat nusideda, jei kas vienas ar su kitais nepadoriai elgiasi — ištvirkauja; jei be Santuokos sakramento gyvena kaip vyras ir žmona;
44
45
jei vedusieji yra vienas kitam neištikimi arba jei kas, me­tęs teisėtą sutuoktinį, susideda su kitu.
81. Nevok. Siuo įsakymu reikalaujama, kad gerb­tume asmeninę ir visuomenės nuosavybę, o padarę kam žalą ar nuostolį, atsilygintume; kad sąžiningu darbu užsidirbtume pragyvenimui ir neišnaudotume kitų žmonių triūso. — To­dėl nusikalsta, kas sukčiauja, bei apgaudinėja par­duodamas ar pirkdamas; kas daro kokią nors skriaudą at­skirų žmonių ar visuomenės turtui laukuose, gatvėse, na­muose, įmonėse ir kitur; kas negrąžina skolos, neatiduoda rastų ar neteisėtai įgytų daiktų, neatlygina skriaudų; kas dykaduoniauja arba eikvoja šeimos ar visuomenės turtą.
Septintajam įsakymui nusikalsta turtingieji, išnaudojan­tys neturtinguosius, ir tautos bei valstybės, kurios pavergia ir apiplėšia kitas tautas ar valstybes.
„Dievas paskyrė žemę su visais daiktais visiems žmonėms ir tautoms naudotis tokiu būdu, kad sukurtosios gėrybės teisingumo ir meilės pagrindu lygiai pasiektų visus" (KBŠP 69).
82. Nekalbėk netiesos. Dievas nori, kad kalbėdami skleistume tiesą, ypač tuomet, kai paliečiame kitą asmenį ar bendrą (visuomenės, valstybės, Bažnyčios) reikalą. Šį įsa­kymą įvykdome, jei teisėtai klausiančiam sakome tie­są, išlaikome patikėtą paslaptį, nekalbame nebūtų dalykų, branginame žmonių gerą vardą. — Nusikalstame, kai meluojame, veidmainiaujame, neišlaikome paslapties; kai apkalbame, t. y. be tikro reikalo pasakojame nežinantiems apie kitų ydas, klaidas, blogus darbus; kai šmeižiame, t. y. primetame kitiems nebūtas kaltes ar išpučiame tikras; kai liežuvaujame, t. y. vieniems žmonėms pasakojame, ką kiti negero apie juos yra kalbėję.
„Melagingas liudytojas neliks nenubaustas, melagis neiš­trūks" (Pat 19,5).
83. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters. Sveika ir dora šeima yra paskirų žmonių ir visuomenės palaima. IX įsakymu Dievas reikalauja išlaikyti ne tik išorinį padorumą, bet ir vidinį taurumą, gerbti meilę ir šeimą, tvar­dyti geidulius. — Nusikalsta, kas geidžia svetimo vyro ar svetimos žmonos, kas juos vilioja į dvasinę ar fizinę neištikimybę; kas laisvai pritaria nepadorioms svajonėms, gėrisi savo ar kitų anksčiau padarytomis ar įsivaizduojamo­mis ištvirkavimo nuodėmėmis; kas tyčiojasi iš meilės, san­tuokos ir šeimos.
84. Negeisk svetimo turto. Šio įsakymo laikomės, jei gerbiame ir tausojame kitų žmonių ir visuomenės nuosa­vybę; jei netrokštame neteisėtai pralobti; jei pagelbime sto­kojantiems. — Nusikalstame, kai geidžiame svetimo turto, pavydime kitiems pasisekimo, esame šykštūs stoko­jantiems, godžiai didiname savąjį turtą ir dėl to užmirštame dvasios reikalus.
„Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite... Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jos teisybės, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6,25.32—33).
2. BAŽNYČIOS ĮSAKYMAI
85. Motiniški Bažnyčios įsakymai. Bažnyčia, trokšdama dvasinio mūsų gėrio ir remdamasi Kristaus jai suteikta galia, yra išleidusi nemaža nuostatų, kuriais tvarkomas tikėjimo skelbimas, sakramentų teikimas ir kitos bažnytinio gyvenimo sritys. Visiems katalikams privaloma žinoti ir vykdyti bent penkis Bažnyčios įsakymus:
Štai ką įsako Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti:
46
47
Pirmas įsakymas: Švęsk šventes. Antras: Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk švento­siose Mišiose.
Trečias: Laikyk pasninkus ir nesilinksmink draudžia­mu laiku.
Ketvirtas: Apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Švenčiausiąjį Sakramentą. Penktas: Padėk išlaikyti savo bažnyčią ir jos tarnus.
Šiame formuliare neišvardytas, bet irgi neužmirštinas Bažnyčios įsakymas — atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, kai dėl ligos ar kitos priežasties atsiduriame mirties pavo­juje.
86. Naudokis išganymo priemonėmis. Visi Bažnyčios įsa­kymai ragina tikinčiuosius tinkamai pasinaudoti jos turimo­mis išganymo priemonėmis: šventėmis, Mišiomis, sakramen­tais, rimties laikais ir maldos vietomis.
Be sekmadienių, yra dar devynios Bažnyčios įsakytos šventės: 1. Kalėdos (12.25), 2. Naujieji Metai (01.01), 3. Trys Karaliai (01.06), 4. Šeštinės, 5. Devintinės, 6. Petrinės (06.29), 7. Žolinė (08.15), 8. Visi Šventieji (11.01), 9. Švč. M. Marijos Nekaltasis prasidėjimas (12.08). Jas tu­rime švęsti taip pat kaip sekmadienius.
Per ištisus metus savo šventėmis „minėdama atpirkimo pa­slaptis taip, lyg jos visą laiką vyktų dabartyje, Bažnyčia atveria tikintiesiems savo Viešpaties didžių darbų ir nuopel­nų turtus, kad jie juos įgytų ir taptų kupini išganymo ma­lonės" (LK 102).
Senojo Testamento laikais buvo švenčiamas šeštadienis (šabas), o krikščionys švenčia sekmadienį, nes jis yra Kristaus prisikėlimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo diena. Sekmadienio dalyvavimo Mišiose pareigą galima atlikti ir iš vakaro, šeštadienį, po 16 vai. laikomose Mišiose. Taip pat
privalomųjų švenčių Mišiose dalyvavimo pareigą — jų išva­karėse po 16 vai. laikomose Mišiose.
Sunkiai nusideda, kas be rimtos priežasties sekma­dienį ar įsakytosios šventės dieną nedalyvauja šv. Mišiose. Nuo dalyvavimo šv. Mišiose atleidžiami: ligoniai ir juos slaugantys asmenys; namų, vaikų ir gyvulių saugoto­jai; visi kiti, kurie negali nuvykti į bažnyčią dėl svarbių priežasčių (tolimo ar blogo kelio, šalčio, neatidėtinos ke­lionės, būtino ar priverstinio darbo ir kt). Reikia palaikyti gražų paprotį, — negalint šventadienį nuvykti į bažnyčią, visiems bendrai pasimelsti šv. Mišių metu namie.
Rimties laikais — per adventą ir gavėnią — pas­ninkaudami ir susilaikydami nuo triukšmingų pasilinksmini­mų, išmokstame geriau save valdyti ir pasiruošiame didžio­sioms šventėms — Kalėdoms, Velykoms. Pasninkauti (susi­laikyti nuo mėsiškų valgių) mūsų krašte privalo katalikai nuo 16 metų Kūčių ir Pelenų dieną ir visais advento ir gavėnios penktadieniais. Pagirtinas paprotys penktadieniais pasninkauti per visus metus. Nusikalsta, kas be pa­teisinamos priežasties tomis dienomis valgo mėsiškus val­gius. Jei kam dėl silpnos sveikatos ar kitų svarbių aplin­kybių neįmanoma pasninkauti visomis išvardytomis dieno­mis, tie privalo laikytis pasninko bent Kūčių ir Pelenų dieną bei Didįjį penktadienį.
Velykinė išpažintis su komunija yra tarsi religinės praktikos minimumas, be kurio mūsų sieloje neiš­silaiko dieviškoji gyvybė. Velykinės išpažinties ir komunijos laikas Lietuvoje prasideda Pelenų dieną ir baigiasi per Petrines (06.29). Kas galėdamas per tą laiką neprieina šių sakramentų, nusideda, tačiau jam lieka pareiga tai atlikti tais metais vėliau, kai tik galės. Katalikų vaikai tarp 7—10 metų amžiaus turi būti parengiami išpažinčiai ir pirmajai komunijai, o paskui Sutvirtinimui. Nusikalsta tėvai, kurie tuo nesirūpina.
48
4. Katekizmas
49
Katalikai turi pareigą malda ir darbu remti Bažny­čios siekimus, aukomis padėti išlaikyti savo parapijos bažnyčią ir jos darbuotojus, vyskupijos kuriją ir kunigų seminariją.
3. DORYBĖS, YDOS IR NUODĖMĖS
87. Ką laikome doru? Kas tvirtai nusistatęs visada klausyti Dievo ir įpratęs daryti gera, tą laikome doru žmogumi. Jo geruosius nusistatymus bei įpročius vadiname dorybėmis. Visiems doriems žmonėms bendras bruožas yra nesavanaudiškumas ir elgesys pagal sąžinę.
88. Dorybės. Krikščionių dorovės mokslas labiausiai brangina vad. tris dieviškąsias dorybes: tikė­jimą, viltį ir meilę. Dieviškomis jas vadiname todėl, kad jos tiesiogiai mus jungia su Dievu.
Taip pat didžiai vertinamos keturios pagrindi-, nės dorybės, kurių pradmenis rasime ir kiekvienoje kitoje dorybėje. Tai 1. protingumas, 2. teisingumas, 3. su­sivaldymas ir 4. tvirtumas. Jas lietuviškai galėtume vadinti kertinėmis — remiančiomis visas keturias dorinio gy­venimo rūmo kertes.
Krikščionybė yra išpuoselėjusi ir daug kitų dorybių, tarp kurių gražiausiomis laikomos šios septynios: 1. nuolankumas (nusižeminimas), 2. dosnumas, 3. skaistu­mas, 4. romumas, 5. meilingumas, 6. saikingumas, 7. uolu­mas.
89. Kaip įgyti dorybių? Dorybių įgyjame, stengdamiesi nuolat daryti gerus darbus, melsdamiesi ir kovodami su savo blogais polinkiais. Niekuomet nepataikauk savo užgaidoms ir jų neteisink; gražiai atlik tiek malonias, tiek ir nema­lonias pareigas; dažnai mąstyk apie kilnių žmonių ir paties Jėzaus Kristaus bei jo švenčiausios Motinos pavyzdį ir sten-
kis tuojau pat atitaisyti pasitaikančias elgesio klaidas; ■— šituo būdu tikrai pažengsi dorybių keliu, tapsi doringas.
90. Pavojingosios ydos. Dorybės priešingybė — yda. Tai pastovus nusiteikimas daryti bloga, arba sliprus polinkis į bloga.
Septynios pavojingiausios ydos yra prie­šingos septynioms gražiausioms dorybėms: 1. puikybė (išdi­dumas), 2. gobšumas, 3. gašlumas, 4. rūstumas, 5. pavydas, H. nesaikingumas valgant ir geriant, 7. tingumas.
Šios septynios pavojingiausios ydos dažnai vadinamos „septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis", bet tai netikslu. Cia turima mintyje ne tiek atskiros nuodėmės, kiek septy­nios nuodėmių versmės.
91. Kova su ydomis. Norėdami nusikratyti ydų, turime ryžtis dvasinei kovai, nuolatinėms pastangoms ir ištvermin­gai maldai. Dažnai eik išpažinties ir kiekvieną kartą rimtai pasiryžk šalinti kurią nors ydą, ypačiai savimeilę, stengtis įsigyti jai priešingą dorybę, pirmiausia — mylėti Dievą ir žmones. Tą pasiryžimą kasdien atnaujink melsdamasis ir tirdamas (tikrindamas) sąžinę, ypač melsdamasis vakare. Ne­užmiršk, kad Viešpats Dievas visur tave regi ir nori tau padėti. Nebijok sunkumų. Tik pradžioje viskas labai sunku, toliau bus lengviau, ateis dvasios laisvė, ty­ros sąžinės džiaugsmas. Iš tiesų žmonės daugiau kenčia, vergaudami ydoms, negu susitvardydami ir siekdami šven­tumo!
„Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, many nepalaužiamą dvasią atnaujink. Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas. Pada­ryk mane didžiadvasį!" (Ps 50, 12.14).
92. Neklusnumas Dievui. Mes esame sukurti panašūs į Dievą, ir, Dievo klausydami, turime tą panašumą savyje išryškinti, artėti prie Dievo, stiprinti savo draugystę su juo. Kai Dievo neklausome, atsitraukiame nuo mums skirto gė-
50
51
rio, nusigręžiamo nuo savo Kūrėjo, labiau už jį pamėgę kokias nors žemiškas vertybes — kokį asmenį ar daiktą, savo pačių išsiaukštinimą ar malonumą. Tai yra nuo­dėmė.
Nusigręžimas nuo Kūrėjo gali būti visiškas ar tik dali­nis,'tai ir nuodėmė gali būti sunki ar lengva.
93. Sunkioji nuodėmė. Sunki nuodėmė esti tada, kai nepaklausome Dievo ar Bažnyčios įsakymų ir savo sąžinės: a) svarbiame dalyke, b) aiškiai suprasdami ir c) laisvai su­tikdami.
Svarbus dalykas: Dievo neigimas, tėvų niekini­mas, didelė neapykanta, girtavimas, ištvirkavimas, žymi skriauda žmogui ar visuomenei ir 1.1.
Aiškus supratimas: kai žinome, jog tai yra blo­ga, Dievo valiai ir mūsų sąžinei priešinga. Tokio suprati­mo nėra, jei ką bloga padarome ar pamanome, visiškai nepagalvoję arba nenumanydami, jog tai negera, arba bū­dami nepilnos sąmonės.
Laisvas sutikimas: kai žmogus supranta, jog tai bloga ir jog čia svarbus dalykas, o vis dėlto laisvai apsi­sprendžia negerai pasielgti ar palaiko piktas mintis. Nėra tikro sutikimo, jei žmogus ką daro, ūmaus jausmo pagautas, labai išsigandęs, sutrikęs, „nebežinodamas, ką darąs". Vy­riška fizinė prievarta naikina sutikimo laisvę. To negalime pasakyti apie moralinę prievartą — grasinimus, spaudimą. Nors ir būtų veikiamas baimės, doras žmogus vis tiek taria „ne", kai jam įsakoma, pvz., niekinti Dievą ar žudyti žmogų.
94. Dvasinė mirtis. Sunkiai nusidedamas, žmogus sukyla prieš savo Kūrėją ir Atpirkėją, pasidaro jam nebemielas. Praranda Dievo vaiko garbę ir visus nuopelnus. Kol pasi­lieka sunkioje nuodėmėje, tol jo darbai neturės antgamti­nės vertės. Sunkioji nuodėmė sunaikina sielos dieviškąją
gyvybę, todėl ją teisingai vadiname mirtinąja nuo­ri ė m e.
Jeigu nusidedamą neprarandant tikėjimo ir vilties, leng­viau yra atsiversti ir atgauti dvasinę gyvybę. Jei prarastas ir tikėjimas, tada atsiversti labai sunku.
„Geriau man mirti, negu sunkia nuodėme susitepti" (šv. Kazimieras).
95. Lengvoji nuodėmė. Lengvai nusidedame, kai Dievo nepaklausome nesvarbiame dalyke arba kad ir svarbiame, bet aiškiai nesuprasdami ar ne visiškai pritardami. Tai nekantrūs žodžiai, mažas bei nekenksmingas melas ir pan. Tokios nuodėmės gali būti atleistos ir be išpažinties. Jos neužtraukia mums amžinos mirties, amžino pasmerkimo. Jos mus dvasiškai sužeidžia.
Turime vengti ir lengvųjų nuodėmių, nes ir jos įžeidžia Dievą, kliudo gauti malonių, užtraukia laikiną Dievo bausmę žemėje ir skaistykloje ir gali pagaliau nuvesti į sunkias nuodėmes.
„Kas nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls" (Sir 19,1).
53
52
V. MALONĖ
1. DIEVO JEGA IR GYVYBĖ MUMYSE
96. Pagalba — dovana. Mes negalėtume įvykdyti visų Dievo ir Bažnyčios įsakymų, išvengti nuodėmių, jei mūsų nežadintų ir nestiprintų antgamtinė Dievo pagalba, kurią vadiname veikiamąja, arba stiprinamąja malone. Jo­kie žmogiškieji prigimtiniai veiksmai negalėtų būti verti dangiškojo atpildo, jei mūsų nepašventintų pastovi antgamtinė Dievo dovana, kurią vadiname pašvenčiamąja malone. Šią savo dvejopą dovaną Viešpats Dievas teikia kiekvienam žmogui, jei tik žmogus nepasipriešina. Tada žmogus įstengia įvykdyti Dievo valią ir pasiekti dangų. Tai­gi apskritai malone suprantame Dievo pagalbą išganymui.
97. Pašvenčiamoji malonė. Pašvenčiamoji malonė sutei­kia mūsų sielai antgamtinę, dievišką gyvybę bei grožį ir įgalina atlikti dangaus vertus darbus. Ji pakelia mūsų protą ir valią į antgamtinę plotmę ir suteikia galią dalyvauti Dievo prigimtyje: atspindėti Dievo mintis ir norus, t. y. viską vertinti pagal Dievo teikiamą šviesą, my­lėti tai, ką jis myli, ir todėl, kad jis tai myli.1
Tas dieviškasis pradas neužmetamas mums kaip drabužis ant kūno: jis yra mūsų viduje ir perima visą mūsų būtybę. Šitaip mūsų veiksmai tampa ne vien žmogiški, bet ir dieviški, verti amžinojo atlygio. Todėl šv. Tomas tvirtina, kad sie­loje esantis malonės gėris yra „didesnis gėris už viso pa­saulio prigimties gėrį".
98. Veikiamoji malonė. Veikiamoji (stiprinamoji) malo­nė yra atskiromis progomis, tam kartui teikiama Dievo pa­galba, kuri apšviečia mus, kad pažintume, kas gera
55
ir kas bloga, ir paskatina veikti, kad gera dary­tume, pikta vengtume.
Dievas apsčiai teikia mums savo stiprinamųjų malonių, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tie­sos pažinimą" (2 Tim 1,4). Malonės įkvėpimais Dievas pa­žadina norą gailėtis dėl nuodėmių bei atsiversti; padrąsina silpstančius bei nusimenančius, padeda atlikti nuopelningų darbų, pagelbi ištverti vargus bei pagundas, o galutine ma­lone per mirties slenkstį nuveda į amžinąją laimę.
Mūsų pareiga — į Dievo malonę atsiliepti, su ja bend­radarbiauti, jos įkvėpimų klausyti.
„Dievas sutvėrė mane be manęs, o išganyti mane be ma­nęs — negali" (šv. Augustinas).
99. Malonių šaltiniai. Viešpats Dievas yra laisvas savų­jų dovanų šeimininkas ir gali jų duoti įvairiausiais būdais, tačiau daugiausia jų teikia per Jėzaus Kristaus įsteigtus sakramentus, šv. Mišias ir maldą.
si) sielos reikalus. Krikštas įdiegia tikėjimą, Sutvirtinimas — icikia ryžtą tikėjimą išpažinti, Švenčiausiasis Sakramentas ugdo meilę; Atgaila padeda pasitaisyti; Ligonių patepimas stiprina kūno ir dvasios jėgas, teikia kantrumo; Kunigystė įgalina deramai eiti kunigo pareigas, o Santuoka — sutuok-iinių bei gimdytojų pareigas.
„Sakramente yra sutelkta Dievo malonė nepriklausomai nuo žmogaus nuopelnų. Paties žmogaus pastangos nėra ma­lonės priežastis, o malonės saikas. Langas nėra kambario šviesumo priežastis, tačiau kambarys bus šviesesnis, jei lan­gas bus didesnis"1.
Eidami sakramentų turime tinkamai pasirengti, o juos pri­ėmę — gyventi pagal gautą malonę.
102. Malonė suteikiama arba pagausinama. Pirmą kartą pašvenčiamąją malonę gauname Krikšto sakramentu ir turime ją tol, kol išsisaugome sunkios nuodėmės. Praradę pašvenčiamąją malonę sunkia nuodėme, ją vėl atgauname Atgailos sakramentu. Jei Atgailos sakramentą priima­me pašvenčiamosios malonės nepraradę, jis mums ją pagau­sina. Sunkiai sergančiam ir nepajėgiančiam atlikti išpažin­ties krikščioniui gali pašvenčiamąją malonę sugrąžinti ir Ligonių patepimo sakramentas.
Kiti sakramentai skirti ne suteikti pašvenčiamajai malo­nei, o jai ir veikiančioms malonėms pagausinti. Jų net ne­leistina priimti turint sunkią nuodėmę, ir kas taip darytų, nusidėtų šventvagyste. Taip pat nusideda, kas Krikšto (bū­damas suaugęs) ar Atgailos sakramentus priima be tikėjimo ir gailesčio dėl nuodėmių.
103. Kartą gyvenime ir dažniau. Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentai į priimančiojo sielą įspaudžia tam tikrą neišdildomą žymę, kuri teikia didesnį pana­šumą į Kristų — Aukščiausiąjį Kunigą, tobulą Dievo Tėvo
1 Stasys Žilys. Gyvenimo šaltiniai. — Roma, 1964, p. 46—47.
2. SAKRAMENTAI — MALONES ŽENKLAI
100. Sakramentai. Sakramentai yra Kristaus palikti šventi ženklai, kuriais gerasis Dievas mums teikia savo ma­lones.
Kristus įsteigė septynis sakramentus. Tai yra: 1. Krikštas, 2. Sutvirtinimas, 3. Švenčiausiasis Sakramentas, 4. Atgaila, 5. Ligonių patepimas, 6. Kunigystė (Šventimų sakramentas) ir 7. Santuoka.
101. Sakramentų veikimas. Sakramentai paveikia sielą Kristaus jiems įdiegta dieviška galia. Jie arba suteikia pa­švenčiamąją malonę jos neturintiems, arba pagausina tu­rintiems, taip pat duoda veikiamųjų malonių tiek pačiu priėmimo momentu, tiek vėliau. Šios veikiamosios malonės yra įvairios pagal sakramento paskirtį ir mū-
56
57
garbintoją. Kartą priimti, šie sakramentai veikia per visą gyvenimą, todėl jų kartoti nereikia ir neleidžiama.
Santuokos sakramentas galioja ir malonę teikia iki vieno iš sutuoktinių mirties. Todėl Santuokos sakramentą pakar­totinai gali priimti tik našliai.
Atgailos sakramentu turime nedelsdami pasinaudoti, kai sunkiai nusidedame, o Ligonių patepimu — kai sunkiai su­sergame. Švenčiausiąjį Sakramentą pageidautina priiminėti visada, kai tik dalyvaujame šv. Mišiose, neturėdami sunkios nuodėmės, atsiprašę Dievą už lengvąsias nuodėmes ir susi­taikę su žmonėmis.
3. KRIKŠTAS IR SUTVIRTINIMAS
104. Durys Į Bažnyčią. Visų reikalingiausias sakramen­tas yra Krikštas, nes jis mums suteikia dieviškąją gy­vybę ir atveria kelią į dangų. Kristus yra pasakęs: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę" (Jn 3,5). Užtat gimę kūdikiai nedelsiant krikštijami. Kas savo kūdikio krikštą ilgai atidėlioja — rizikuoja jo išganymu ir sunkiai nusideda.
Krikštas yra durys į Bažnyčią. Per Krikštą žmo­gus tampė" Bažnyčios — Dievo tautos ir mistinio Kristaus Kūno — nariu; jam panaikinama gimtoji nuodėmė, pašven­čiamoji malonė papuošia jo sielą, ir jis tampa Dievo labai mylimu vaiku. Sąmoningo amžiaus sulaukusiam besikrikšti­jančiam atleidžiamos ir visos jo asmeninės lig tol padarytos nuodėmės.
105. Kaip krikštijama. Krikštytojas pila ant krikštijamo­jo galvos vandenį, tardamas: „* * * (krikštijamojo vardas, pvz., Antanai, arba Danute Ona), aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".
59
Mirties pavojuje kūdikį ar įtikėjusį suaugusįjį, nesant kunigo, šitokiu būdu gali pakrikštyti kiekvienas žmogus (net jei pats būtų nekrikštytas, — kad tik norė­tų atlikti tai, ką tokiais atvejais daro Bažnyčia). Protauti sugebantis žmogus (maždaug nuo 7 metų) gali būti krikš­tijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs — išmokęs bent svarbiausias maldas bei tikėjimo tiesas. Jis pats turi pa­reikšti tikėjimą ir gailėtis dėl nuodėmių. Kūdikis krikštija­mas jį krikščioniškai auklėti pasiryžusių tėvų noru. Krikšti­jamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsiparei­goja jį dvasiškai globoti.
106. Krikšto malonės. per Krikštą įdiegiami į sielą die­viškųjų dorybių — tikėjimo, vilties ir meilės — daigai, ir per visą gyvenimą Dievas pakrikštytajam teikia pagalbą, kad jis gyventų tikėjimu, viltimi ir m e i-1 e. Kas yra pakrikštytas, tas gali priiminėti ir visus kitus sakramentus bei naudotis jų malonėmis. Taip pat pakrikš­tytas žmogus gali savo vargą vienyti su Kristaus kentėjimais už pasaulio išganymą.
107. Sutvirtinimas. Krikšto pradėtą krikščionio forma­vimą ištobulina Sutvirtinimo sakramentas. Jis paženklina sielą nauja neišdildoma žyme, kuri krikščionį daro panašesnį į Kristų — tobulą Dievo garbės skleidėją. Pakrikštytasis gauna malonių, kurios jam padeda tikėti, o sutvirtintasis gauna malonių, padedančių tikėjimą išpažinti, gin­ti ir skleisti.
Šventoji Dvasia teikia sutvirtintojo sielai ryžtą, džiaugs­mą ir užsidegimą. Šv. Raštas ir teologija kalba apie sep­tynias antgamtines Šventosios Dvasios do­vanas, palengvinančias mums atlikti kilnius ir nuopel­ningus veiksmus. Tai: 1. išmintis, 2. supratimas, 3. patari-, mas, 4. tvirtumas, 5. žinojimas, 6. maldingumas, 7. Dievo baimė.
108. Pasirengimas Sutvirtinimui. Ruošiantis Sutvirtini­mui, reikia pasikartoti tikėjimo tiesas, turėti supratimą apie Sutvirtinimą, atlikti išpažintį, priimti Švenčiausiąjį Sakra­mentą ir nuoširdžiai pasimelsti Šventajai Dvasiai.
Sutvirtinimui pristato sakramentinis globėjas (glo­bėja); geriausia, kad jis būtų vienas iš krikštatėvių. Jų pareiga padėti sutvirtintajam pasiekti dvasios brandumą.
109. Dievo liudytojai. Sutvirtinimu mes gauname Šven­tąją Dvasią, tad ir patys turime vadovautis protu ir Dievo dvasia, būti Dievo liudytojai pasaulyje.
„Kristus ... pasauliečius paskyrė liudytojais ir aprūpino tikėjimo supratimu bei žodžio malone, kad spinduliuotų Evangelijos galia kasdieniniame, šeimyniniame ir sociali­niame gyvenime ... Tikintieji ... net ir pasauliškais dar­bais turi vienas kitam padėti gyventi šventą gyvenimą, kad pasaulis persiimtų Kristaus dvasia ir sėkmingai siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje" (KB 35.36).
4. ŠV. MIŠIOS IR ŠVC. SAKRAMENTAS
110. Paskutinė vakarienė. „Tai buvo prieš Velykų šven­tę. Jėzus, žinodamas, jog atėjo metas jam iš pasaulio ke­liauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo .meilę iki galo", t. y. begalinę meilę (Jn 13,1). Savo kančios išvakarėse, per Paskutinę vakarienę, Jėzus meldėsi su apaštalais, skaitė ir aiškino jiems Šventąjį Raštą. Tada paėmė duonos, ją laimino, laužė ir davė savo moki­niams, tardamas: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus ati­duodamas". Paskui paėmė taurę su vynu ir tarė: „Im­kite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra tau­rė Naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas
60
61
nuodėmėms atleisti". Ir dar pasakė: „Tai da­rykite mano atminimui" (plg. Mt 26,26—29; 1 Kor 11,23—25).
Taigi Kristus per Paskutinę vakarienę atlaikė pirmąsias pasaulyje Mišias, pagarbindamas Tėvą įkvėptu žodžiu ir savo paties auka, ir įsakė tai apaštalams bei jų įpėdiniams kartoti būsimais amžiais. Duoną ir vyną paversdamas savo Kūnu ir Krauju, įsteigė Švč. Sakramentą ir juo pamaitino apaštalus, pirmiau juos sustiprinęs pamokymo žodžiu.
111. Mišios. Per Mišias mes taip pat tikrai susitinka­me su Viešpaties žodžiu ir su jo auka, kaip apaštalai per Paskutinę vakarienę. Mes meldžiamės ir klausomės Dievo žodžio — tai Žodžio liturgija. Mes dalyvaujame Kristaus Kūno ir Kraujo aukojime Dievui Tėvui už pasaulio išganymą — tai Aukos liturgija. Šios dvi didžio­sios dalys ir sudaro šv. Mišias.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus sudabartino ir nekruvinu būdu Dievui Tėvui atnašavo savo rytojaus kruvinąją Auką, o per Mišias sudabartinama ir nekruvinu būdu atna­šaujama kruvinoji praeityje ant kryžiaus įvykusi Auka.
Kryžiaus Auką vainikuoja Kristaus prisikėlimas iš numi­rusių, rodantis, kad Amžinasis Tėvas priėmė Sūnaus pasiau­kojimą. Todėl Mišiomis sudabartinama ne tik Jėzaus kan­čia bei mirtis, bet ir jo prisikėlimas iš numirusių.
112. Sudabartinama kryžiaus auka. Mišių auka yra toji pati, kaip kryžiaus auka, nes ir vienu, ir kitu atveju tas pats Kristus yra kunigas aukotojas ir aukojamoji dovana. Ant Kryžiaus jis aukojosi kaip matomas Atpirkėjas, o Mi­šiose — neregimas, besinaudojantis kunigo patarnavimu. Ta­čiau šv. Mišios nėra nauja auka, jos tik sudabartina vienin­telę kryžiaus auką. Ne iš naujo Kristus kenčia ir miršta šv. Mišių metu, bet vienkartinė istorinė jo
63
auka, jo dievystės iškelta viršum laiko ir erdvės, esti atkeliama į dabartį. Taip ir mes susiliečiame su visą pasaulį atperkančia Kristaus kančia, mirtimi ir prisi­kėlimu.
113. Aukos tikslai. Šv. Mišios yra tobula Naujojo Įsta­tymo (Naujosios ir amžinosios Sandoros) auka, kurioje Jėzus Kristus duonos ir vyno pavidalais aukoja Dievui Tėvui savo Kūną ir Kraują, savo sielą ir dievystę, savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, norėdamas visos žmonijos vardu dangaus Tėvą: 1. pagarbinti, 2. atsiprašyti, 3. jam padėkoti ir 4. jo malonių išprašyti.
Kad reikia Aukščiausiąjį garbinti ir atsipra­šyti aukomis, žmonija jautė nuo seniausių laikų. „Gali rasti valstybių be tvirtovių, be kariuomenės, be mokslo įstaigų..., bet nerasi krašto be aukurų, be aukų" (Plutar-chas).
„Kristus savo mylimajai Bažnyčiai paliko regimą auką, ku­ria atvaizduojama ir iki pasaulio pabaigos minima jo vieną kartą ant kryžiaus paaukotoji auka, o jos išganingi vaisiai pritaikomi naikinti nuodėmėms, kurias kasdien padarome" (Tridento Susirinkimas, 22 ses., 1,1).
Mišios ir Švč. Sakramentas, drauge paimti, dar vadinami „Eucharistija". Tas žodis reiškia „dėkojimą". Iš tiesų Mišio-mis tobuliausiai Dievui padėkojame už nesuskaitomas jo fizines ir dvasines, prigimtines ir antgamtines dovanas.
„Kada kunigas aukoja Auką, jis garbina Dievą, džiugina angelus, stiprina Bažnyčią, gyviesiems išmeldžia pagalbos, mi­rusiems atilsio ir pats tampa viso gero dalyvis"1.
Drauge su kunigu ir visi tikintieji aukoja Eucharistiją, kurioje sudabartinama Kristaus pergalė prieš mirtį; drauge dėkoja Dievui už neapsakomas jo dovanas ir išsiprašo gausios palaimos (plg. LK 6).
1 Tomas Kempietis. Kristaus sekimas. — Marijampolė, 1939, p. 373 (IV kn., 5 sk., 3 str.).
114. Žodžio liturgija. Pirmoji didžioji Mišių dalis vadi­nama Žodžio liturgija. Tai Dievo ir mūsų žodis. Jos eiga tokia: gailesčio aktas, Dievo garbinimo himnas, Mišių pra­džios malda, pranašų ar apaštalų raštų ir Evangelijos skai­tymas, pamokslas, tikėjimo išpažinimas ir visuotinė malda.
Gailestis, garbinimas, prašymai — tai mūsų žodis. Šv. Rašto skaitymas ir pamokslas — Dievo žodis; ti­kėjimo išpažinimas ir visuotinė malda — mūsų žodis, su­vienytas su Dievo žodžiu.
115. Žodžio liturgijos svarba. Mišios yra ne tik auka, bet ir žodis, ne tik altorius, bet ir sakykla. Viešpats Jėzus per Paskutinę vakarienę įsteigdamas Mišių auką, pasakė gražiausią ir reikšmingiausią kalbą, kokią tik mes žinome (Jn 13—16). Kristus norėjo mus pamokyti, kad, dalyvaudami jo Aukoje, mes persiimtume jo mokslu ir pasidarytume pa­našūs į jį. Panašūs į Kristų mes daromės ne tik veikiami sakramentų, bet ir sąmoningai priimdami Dievo žodį. Dievo žodis pagilina tikėjimą, apvalo sielą ir paruošia ją komunijai — vaisingam susijungimui su Kristumi. Todėl tikinčiųjų šventa pareiga, kai Mišių metu aiškinamas Kristaus mokslas — sakomi pamokslai, jų atidžiai klausyti, kaip priklausančių prie Mišių. II Vatikano Susirinkimas pa­brėžia, kad Žodžio liturgija ir Aukos liturgija drauge sudaro vieną aukščiausią Dievo garbinimo veiksmą, todėl sekma­dieniais ir įsakytomis šventėmis privalu dalyvauti iš­tisose Mišiose, nuo pradžios iki galo (žr. LK 56).
116. Aukos liturgija. Antroji didžioji Mišių dalis yra Aukos liturgija. Ją sudaro trys labai šventi veiksmai: atna­šavimas (aukos dovanų paruošimas),, perkeitimas (konsekra­cija) ir komunija (susivienijimas).
Atnašavimo momentu kunigas visų tikinčiųjų vardu paskiria Dievo garbei paplotėlį baltos duonos (ostiją) ir tru­putį vyno taurėje. Perkeitimo momentu mūsų atna-
64
5. Katekizmas
65
šos — duona ir vynas — tampa Viešpaties Jėzaus Kūnu ir Krauju, įvyksta pati auka. Per k o m u n i j ą mes susivie­nijame su Viešpačiu Jėzumi, priimdami sakramentiškai ar bent dvasiškai (troškimu) jo Kūną ir Kraują.
Mišiose atsiskleidžia mūsų aukų Dievui prasmė ir nuo­stabus Dievo dosnumas. Per atnašavimą mes Dievo garbei paskiriame kuklias atnašas, kurios drauge yra Dievo dova­na ir mūsų darbo vaisius. Visagalis Dievas tas mūsų atna­šas perkeitimu sudievina ir priima kaip savo Sūnaus be­galinės vertės auką, o kartu ir mūsų auką; paskui per komuniją tą už mus pasiaukojusį Išganytoją mums atiduoda, kukliais mūsų atnašų — duonos ir vyno — pavidalais prisi­dengusį.
Šitie, Liturgijos žodžiais tariant, „šventieji mainai" gra­žiausiai primena, jog ir kiekviena mūsų auka Dievui esti palaiminga. Ką Dievui atiduodame, niekas nežūva, ir mes nieko neprarandame. Dievas tai meiliai priima, sutaurina, pašventina ir mums sugrąžina, drauge mus su savimi suvienydamas naujais artimumo ir meilės ryšiais.
117. Atnašavimas — aukos dovanų parengimas. Per duo­nos ir vyno atnašavimą mes kartu su kunigu aukojame Dievui savo darbus, vargus, kančias, gerus pasiryžimus ir save pačius — visą gyvenimą. Atnašavimo momentu kunigas į vyną įpila kelis lašus vandens. Tie lašai vaiz­duoja mus. Tas vanduo, susimaišęs su vynu, per perkeitimą virs Kristaus Krauju. Kaip vanduo su vynu susilieja, taip ir mes norime vienytis su Kristumi, o pirmiausia persiimti Kristaus mokslu, jo Evangelija, kad taptume panašūs į Kristų.
Kai tikintieji per atnašavimą ar šiaip pamaldų metu duoda auką bažnyčios išlaikymui, jie išreiškia savo prisirišimą prie Bažnyčios ir atsidavimą Dievui, iš kurio gauna visas gėrybes.
118. Perkeitimas — svarbiausias Mišių momentas. Visų svarbiausias Mišių momentas yra atnašų perkeitimas (kon­sekracija, pakylėjimas). Tuomet duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, tada sudabartinama pati Kristaus kančia ir mirtis, įvyksta pati auka.
Atnašų perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują yra su nie­ku nepalyginamas įvykis, visiškai antgamtinis, tik Dievo visagalybei įmanomas. Dievo sukurta, žmogaus darbu paruoš­ta medžiaga (duona ir vynas) tampa Dievo Sūnaus Kūnu ir Krauju, gyvuoju Jėzumi. Dievo visagalybės dėka tiek duonos, tiek vyno pavidalu turime visą gyvą Jėzų.
Švč. Kraujo atskyrimas Mišiose nuo Švč. Kuno ir vėlesnis Švč. Kūno laužymas įspūdingai parodo, kad čia sudabartina­ma Kristaus kančia, kada jo kūnas buvo nukankintas, krau­jas už mus pralietas.
Perkeitimo ir pakylėjimo momentu mes iš tikro k lu­pome prieš Kryžių, ant kurio savo švenčiausią gy­vybės auką Kristus už mus aukoja. Kunigo pakylėtą Švč. Jėzaus Kūną ir Kraują pagarbiai pasveikiname tikėjimo ir meilės kupinu žvilgsniu.
119. Didysis susivienijimas — komunija. Kryžiaus aukos malonės įsilieja į mus per komuniją. Ji mus jungia su Kristumi ir su žmonėmis. Pasak šv. Tomo Akviniečio, „per komuniją susivienijame su Kristumi ir esa­me jo Kūno ir dievystės dalyviai, be to, per ją vienijamės ir jungiamės vieni su kitais".
Kunigas konsekruoja, t. y. daro perkeitimą, pats vienas. Tikintieji tos galios neturi. Jie yra tiktai antriniai auko­tojai. Visai kitaip yra per komuniją. Cia tikintieji jau patys viešu aktu — komunija jungiasi su Kristumi. Kristus kvie­čia visus: „Imkite ir valgykite..., gerkite visi" (Mt 26,26.27). Ir įspėja: „Jei nevalgysite 2mogaus Sūnaus Kūno. . ., neturė­site savyje gyvybės!" (Jn 6,53). Kaip visi tikintieji Mišių
66
5*
67
auką tam tikru būdu aukoja, taip lygiai turi ir Komuniją priimti arba sakramentiškai, arba bent dva­siškai (karštai trokšdami su Jėzumi susivienyti).
120. Jėzus visada su mumis. Šv. Mišiose Jėzus Kristų sudabartina kryžiaus auką, o Švenčiausiajame Sakramente pasilieka su mumis ir po Mišių ir gali būti lankomas bei priimamas, iškilmingai garbinamas, procesijose ir pas ligo­nius nešamas. Taigi Švč. Sakramente gyvenantis Kristus pa­skleidžia šv. Mišių vaisius į tolesnį laiką ir platesnę erdvę.
Dievo visagalybę matome iš pasaulio begalinės didybės, jo išmintį — iš pasaulio nuostabaus darnumo, o Dievo mei­lę — iš atpirkimo ir ypač iš Švč. Sakramento įsteigimo. „Dievas, nors ir visagalis, bet didesnės meilės mums paro­dyti negalėjo, kaip pasilikdamas Švč. Sakramente" (šv. Au­gustinas).
121. Stebuklų stebuklas. Kristaus žodžių klausė jūros ir vėjai, jam paliepus traukėsi ligos ir mirtis, o vanduo virto vynu. Jo žodžių galia Mišiose duona ir vynas tampa jo Kūnu ir Krauju. Dievui nėra negalimų dalykų.
Kristaus tikras buvimas Švč. Sakramente (Eucharistijoje) sunkiai suprantamas, bet mūsų protui nepriešingas. Jau ir žmonės, naudodamiesi įdiegtomis materijai savybėmis, moka vienas medžiagas paversti kitomis. Žinoma, tuomet keičiasi ir jų išvaizda, pavidalas. Dievo galia nepalyginti didesnė. Dievas gali pakeisti daikto esmę, nekeisdamas išvaizdos (esmėkaita).
Kristus yra visas visose ostijose ir kiekvienoje jų dalyje. Tai padaro Dievo visagalybė.
122. Sielos maistas. Jėzus panorėjo su mumis būti ir mus maitinti. Su mumis būdamas ir mus dvasiškai maitin-
damas, Jėzus pagausina mumyse malonės gyvenimą ir teikia mums naujos jėgos gyventi kaip Dievo vaikams.
Šv. Augustinas deda į eucharistinio Kristaus lūpas tokius žodžius: „Aš esu didžiųjų maistas: imk ir valgyk mane. Ir ne mane tu permainysi į save, kaip savo kūno maistą, bet tu pats persimainysi į mane".
123. Komunija. Prieš priimdami Švč. Sakramentą, turi­me iš pagarbos bent vieną valandą būti nevalgę (vandenį gerti ir ligoniams vaistus imti leidžiama bet kada); siela turi būti laisva bent nuo sunkių nuodėmių, maldingai nusitei­kusi. Maldingą nusiteikimą šv. Grigalius Did. nusako taip: „Artinkitės prie Viešpaties su gyvu tikėjimu, didžia pagar­ba ir liepsnojančia meile".
Tikime, kad tikrai susitiksime su dieviškuoju Išgany­toju, nes tai mums skelbia jo neklaidingas žodis. Priimame Jėzų — Dievą ir Žmogų — su didžiausia pagarba, kaip Evangelijoje aprašytasis karininkas, sakęs: „Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum po mano stogu..." (Mt 8,8). Dėkingumo kupiną meilę uždega mintis, kad didis Dievas taip labai mus myli, nepaisydamas mūsų nuodėmių ir nedėkingumo.
Šitaip nusiteikę, atsiklaupiame prie Dievo stalo (baliustra­dos) ar tako ir, kunigui atsigręžus su Švč. Sakramentu, po jo žodžių: „Štai Dievo Avinėlis... Laimingi, kurie yra pa­kviesti į Avinėlio puotą", mušamės į krūtinę ir drauge su kitais balsiai kalbame:
„Viešpatie, nesu vertas (-a), kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks". Kunigas prieina prie kiekvieno no­rinčio priimti Jėzų ir, rodydamas jam Ostiją, sako: „Kristaus Kūnas". Kiekvienas atsakome: „Amen" („Taip, tikiu"), atveriame burną, liežuviu liesdami apatinę lūpą. Kunigas padeda mums ant liežuvio šv. Ostiją. Mes susičiaupiame, pamažu ją nuryjame, atsistojame ir pasitraukiame padėkoti mus aplankiusiam Viešpačiui.
68
69
124. Dėkojimas. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi" (Apr 3,20). Ne­gana priimti (nuryti) šv. Ostiją: tai reikštų įsileisti Jėzų tik į prieangį. Reikia dvasia susivienyti su brangiuoju Svečiu, nuoširdžiai su juo drauge pabūti ir išsikalbę-t i. Šu Jėzumi aptarti asmeninius, šeimos, darbo ir Bažnyčios reikalus. Jam paaukoti geruosius pasiryžimus. Iš tikros šir­dies padėkoti už šį apsilankymą ir visas kitas dovanas. Tokiam šventam minties bei širdies pokalbiui su Jėzumi ski­riame bent 10—15 minučių. Ir vėliau, per visą dieną ar sa­vaitę, dažnai prisimename mus aplankiusį Jėzų, stengiamės viską daryti pagal jo Širdies troškimus.
125. Dažnoji komunija. Bažnyčia įsako eiti komunijos bent kartą per metus — gavėnioje ar Velykų laiku, bet dva­siniam gyvenimui palaikyti ir išugdyti būtina tai daryti daž­niau: kas mėnuo ar kas savaitė, ar net ir kasdien.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais bemaž visi tikintieji ei­davo komunijos, kai tik dalyvaudavo Mišiose. Susilaikydavo tik tie, kurie aiškiai žinojosi turį sunkių nuo­dėmių. Vėlesnių laikų Bažnyčios troškimą išreiškė Tridento Susirinkimas XVI a.: „Šventasis Susirinkimas labai norėtų, kad kiekvienose Mišiose dalyvaujantys tikintieji komunikuo-tųsi ne tik dvasiniu troškimu, bet ir sakramentiniu Eucha­ristijos priėmimu, idant juos pasiektų gausesni tos Aukos vaisiai" (22 ses., 6 sk.). Dažnai Komuniją priiminėti ragina visi mūsų amžiaus popiežiai ir II Vatikano Susirinkimas.
Kaip rečiau, taip ir dažniau einant komunijos, galioja tos pačios sąlygos: būti be sunkios nuodėmės, gai­lėtis nusikaltus ir lengvomis nuodėmėmis, turėti kilnų tikslą. Gera intencija (kilnus tikslas): kai trokštame didesnės Jėzaus meilės ir dvasinės pagalbos, o ne grynai vadovaujamės įpro­čiu ar noru pasirodyti.
Paprastai šv. Komunija priimama tik vieną kartą per dieną.
126. Liturgiškas dalyvavimas Mišiose. Bažnyčia ragina mus šv. Mišiose dalyvauti nuo pradžios iki pa­baigos ir jose eiti komunijos. Kviečia dalyvauti sąmo­ningai — pažinti Mišių dalis, žinoti jų prasmę ir dvasia jungtis su Bažnyčios maldomis bei paties Išganytojo jaus­mais ir troškimais; dalyvauti bendruomeniškai — tai visiems bendrai melstis ir giedoti bei atsakinėti į kunigo kreipinius, visiems vienu metu stovėti ar klūpėti.
Turime įsisąmoninti, kad Šv. Rašto ir pamokslo žodžiais pats Kristus moko mus ir kad Aukos liturgija tikrai suda­bartina Kristaus kryžiaus Auką ir jo prisikėlimą, su kuriuo mes turime jungti savo darbą ir džiaugsmą, ir kasdienį gy­venimo kryžių. Po Mišių bažnyčioje turi eiti mūsų gyve­nimo mišios.
5. ATGAILA
127. Kaip susigrąžinti Dievo malonę? Kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus nupelnė nuodėmių atleidimą visiems bendrai, o kad kiekvienas gautume po Krikšto padarytų nuodėmių atleidimą, turime naudotis Atgailos sakramen­tu — eiti išpažinties. Atgailos sakramentu Dievas atlei­džia mums nuodėmes ir amžinąją bausmę už jas, grąžina pašvenčiamąją malonę arba pagausina ją ir teikia veikiamųjų malonių, kurios padeda taisytis. Ne veltui šis sakramentas vadinamas ir Susitaikinimo sakramentu.
128. Prisikėlusiojo Jėzaus dovana. Kristus pats atleisda­vo nuodėmes besigailintiems ir pasitaisyti trokštantiems žmo­nėms. Prisikėlęs iš numirusių, Jėzus suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią Dievo vardu išrišti tikinčiuosius iš nuodėmių: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodė­mes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite — sulaiky-
70
71
tos" (Jn 20,23). Kad apaštalas ar kunigas žinotų,, ką galima išrišti, ko ne, nusidėjėliai privalo jam pasisakyti, ką yra padarę ir ar pasižada pasitaisyti, atsiprašyti, susitaikinti, skriaudas atlyginti, į nuodėmes vedančių aplinkybių vengti. Todėl nuo pirmųjų krikščionybės amžių turime Bažnyčioje išpažintį, kuri pradžioje buvo vieša, o vėliau tapo slapta.
„Išpažinties kelias ne vienam yra sunkus todėl, kad tarp nusidėjėlio ir Dievo yra kunigas. Tačiau tik kunigo buvimas suteikia nusidėjėliui gauto nuodėmių atleidimo tikrumą. Kunigo teikiamas išrišimas yra danguje įvykstančio nuodė­mių atleidimo regimas ženklas. . . — Ką nusidėjėlis pasako kunigui per išpažintį, lieka amžina paslaptis. Ne vienas nuodėmklausys yra atidavęs savo gyvybę, kad iš­saugotų išpažinties paslaptį. Štai šv. Jonas Nepomukas, ku­rio statulėlės stovėdavo paupių koplytėlėse Lietuvoje, Če­kijos karaliaus verčiamas pasakyti karalienės nuodėmes, verčiau leidosi nuskandinamas Vltavos upėje, bet neišdavė išpažinties paslapties"1.
129. Penki atgailos veiksmai. Gerai pasinaudojame At­gailos sakramentu, kai sąžiningai atliekame visus penkis at­gailos veiksmus — „Atgailos dalis":
Kad atgaila būtų gera, reikia:
Pirma: Atsiminti savo nuodėmes. Antra: Gailėtis dėl nuodėmių. Trečia: Tvirtai pasiryžti nebenusidėti. Ketvirta: Atlikti išpažintį. Penkta: Atsilyginti ir taisytis.
Atsiminimas, gailestis ir pasiryžimas eina prieš pačią išpažintį, atsilyginimas ir pastangos taisytis — po išpažin­ties.
1 Plg. Stasys Žilys. Gyvenimo šaltiniai. — Roma, 1964, p. 154.
73
130. Sąžinės patikrinimas. Norėdami atsiminti nuodėmes, tikriname savo sąžinę ir klausiame save, ar gerai vykdėme Dievo ir Bažnyčios įsakymus (žr. str. 71—86), ar tinkamai atlikome savąsias šeimos ir profesijos pareigas.
Labai klysta tie žmonės, kurie sakosi neturį nuodėmių. Šv. apaštalas Jonas įspėja: „Jei sakytume, jog neturime nuodė­mės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos" (1 Jn 1,8). Iš tiesų žmonės ne todėl neina išpa­žinties, kad nuodėmių neturi, bet kad nenori jų atsisakyti.
Kadangi nelygus kaltumas, kai nusidėta vieną ar daugiau kartų, tikrindami sąžinę, stengiamės prisiminti (suskaičiuoti), kiek kartų (per mėnesį, savaitę, ar dieną) esame kurią nuodėmę padarę.
131. Gailestis. Svarbiausioji Atgailos sakramento dalis, arba sąlyga, yra gailestis. Tik jis atskiria mus nuo nuodėmių ir jas nuo mūsų. „Gailestis yra ne kas kita, kaip nepasi­tenkinimas padaryta nuodėme" (šv. Tomas Akvinietis). Be tikro gailesčio išpažintis bevertė. Tikrą gailestį turėjo šv. apaštalas Petras, kai išsigynęs savo mylimojo Mokytojo Jėzaus, „išėjo laukan ir graudžiai pravirko" (Mt 26,75).
Nuodėmių atleidimui gauti nepakanka dėl jų gailėtis vien prigimtiniais motyvais: kad pražudėme sveikatą girtaudami, užsitraukėme gėdą ar praradome šeimą ištvirkaudami ir 1.1. Tikras gailestis turi būti antgamtinis, t. y. įkvėptas religinių motyvų: kad praradau dangų, užsitraukiau pragarą (tai gailestis iš baimės), kad įžeidžiau gerąjį dangaus Tėvą ir buvau Jėzaus kančių priežastis (gailestis iš meilės).
Gailestį nedelsdami turėtume savyje sužadinti, kai tik pa­sijuntame kiek sunkiau nusikaltę. Labai patariama tai daryti kiekvieną vakarą meldžiantis.
Gailestis iš baimės yra netobulas, bet išpažinčiai pakankamas. Gailestis iš Dievo ir Jėzaus meilės — tobu­las, ir kas šitaip gailisi, tuo pačiu akimirksniu gauna nuo-
dėmių atleidimą, tačiau ir tada lieka pareiga pirma proga jas pasisakyti per išpažintį, nes atleisti nuodėmes Kristus yra pavedęs Bažnyčiai (plg. Mt 18,18).
132. Pasiryžimas. Negali būti atleidimo, jei nepasiryžta-me pamesti blogį ir vykdyti visus Dievo įsakymus. Todėl pasiryžimas nebenusidėti privalo apimti visas sunkiąsias nuodėmes. Jei kas bent vienos sunkio­sios nuodėmės nenori atsisakyti, tas iš viso negali gauti pašvenčiamosios malonės, tam negali būti atleista nė vie­na nuodėmė. Tad ir gailesčio tikrumas išbandomas pasi­ryžimu. Kas tikrai gailisi nusikaltęs, tas ryžtasi ne tik kra­tytis pačia nuodėme, bet ir vengti visų aplinky­bių bei progų, kurios gali patraukti ar pastūmėti į nuodėmę, ir naudotis dvasią stiprinančiomis priemonėmis. Taip pat tikras atgailotojas yra pasi­ruošęs atlyginti nuostolius, atitaisyti skriaudas.
Lengvosios nuodėmės pašvenčiamosios malonės nenaikina, todėl pakanka rimtai ryžtis vengti bent svarbesnių ar daž­nesnių lengvųjų nuodėmių.
133. Kodėl išpažintis? Žmogaus prigimtyje glūdi reika­lavimas prisipažinti padarytus nusikaltimus. Neišpažintos kaltės it kokie nuodai graužia sąžinę, o prisipažinimu jos bent iš dalies atitaisomos, ir gali grįžti ramybė. Kristus yra didžiausias žmonijos Auklėtojas ir drauge gi­liausių sielos paslapčių žinovas. Todėl jis prigimtyje įdieg­tą poreikį išpažinti kaltes įtraukė į Atgailos sakramentą. Pri­sipažinimas su atsilyginimu — pasitaisymo pradžia.
Bažnyčia įpareigoja visus tikinčiuosius bent kartą per me­tus eiti išpažinties. Norint išsisaugoti sunkiųjų nuodėmių, būtina eiti išpažinties bent kas 3—4 mėnesiai, arba dar geriau kas 1—2 mėn., o komunijos — ilgesnį laiką po kiek­vienos išpažinties.
74
75
134. Viską atvirai. Nuodėmes išpažinti turime visas, tiksliai ir nuoširdžiai, nė vienos sunkios nuodėmės ne­slėpdami ir nesiteisindami. Kas nuslėptų bent vieną sunkią nuodėmę, to išpažintis būtų šventvagiška: ne­būtų atleistos ne tik neišpažintosios, bet ir išpažintosios nuo­dėmės, ir dar prisidėtų nauja mirtina nuodėmė — šventva­gystė. Kas pamiršta sunkią nuodėmę, to išpažintis gera, tik per kitą išpažintį reikia tą nuodėmę pasakyti. Nuodėmės aplinkybės sakomos tik tos, kurios pakeičia nuodėmės rūšį, pvz., yra skirtumas muštis su sau lygiu ar mušti tėvą-motiną, stumdytis kieme ar bažnyčioje. Pašalinių smulkmenų ir sve­timų kalčių ar klaidų pasakoti nereikia. Jei neturime sun­kiųjų nuodėmių, pakanka išpažinti bent dažnesnes lengvą­sias.
135. Išpažinties eiga. Priėjęs (atsiklaupęs) prie klausyk­los, persižegnoju ir sakau: „Garbė Jėzui Kristui"; kunigas atsako: „Per amžius. Amen". Kiek pasukęs veidą į sieną, pro klausyklos langelį negarsiai (pašnibždomis) sa­kau: „Išpažinties buvau (tada ir tada, prieš kiek laiko), išrišimą gavau, skirtą atgailą atli­kau. Gerajam Dievui vėl nusikaltau"1. Tada sakau nuodėmes ir jų skaičių. Visas išpažinęs, tariu: „D a u-giau neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasi­taisyti. Prašau atgailos ir išrišimo". Paskui klausausi, ką sako man kunigas. Kai kunigas duoda išriši­mą, kuo nuoširdžiau meldžiu Dievą nuodėmių atleidimo; mušuosi į krūtinę ir sakau: „Dieve, pasigailėk ma­nęs nusidėjėlio (-ės)!" Kunigui davus ženklą, at­sistoju, padėkoju palenkdamas galvą ir, nuėjęs arčiau di­džiojo altoriaus, atsiklaupęs dėkoju gerajam Dievui.
136. Atsiteisimas. Kai nusidėjęs nuoširdžiai gailiuosi, ryžtuosi pasitaisyti, kunigas Kristaus duota galia mane išri­ša — atleidžia man nuodėmes! Dievas atleidžia man kaltę ir amžinąją bausmę, o prie laikinosios išdildy-mo turiu pats prisidėti. Pirmiausia, kiek sugebu, privalau atitaisyti tą skriaudą, kurią savo nuodėmėmis padariau Dievo garbei, žmonėms ir Bažnyčios šventumui. Žmonėms turiu atlyginti medžiaginius nuostolius ir moralines nuoskaudas, Dievui atsiteisiu maldomis ir kantriu gyvenimo vargų kentimu, o Bažnyčiai — pavyz­dingu kataliko pareigų vykdymu. Nuodėmklausys paskiria tam tikrą sakramentinę atgailą — kokias maldas ar gerus darbus. Juos atlieku tuojau po išpažinties ar per nurodytą laiką. Pagal sąžinės raginimą ir savo galimybes pats sau užsiduosiu ir papildomos atgailos.
137. Atlaidai. Kai mums per išpažintį jau atleista nuo­dėmių kaltė ir amžinoji bausmė, dar lieka laikinoji bausmė. Ji atliekama arba po mirties skaistykloje, arba čia, žemėje, kenčiant patiriamus vargus ir skriaudas; arba ji panaikina­ma vad. atlaidais. Taigi atlaidai panaikina lai­kinąją bausmę už jau atleistas nuodė­mes.. Juos iš Viešpaties Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos, apaštalų, kankinių bei kitų šventųjų ir visų Dievui mielų žmonių nuopelnų lobyno už įvairius maldingus darbus nu­stato Bažnyčia.
Skiriami dvejopi atlaidai: visuotiniai ir daliniai, žiūrint, ar jie skiriami panaikinti visą laikinąją bausmę, ar tik jos dalį. Tiek dalinius, tiek visuotinius atlaidus galima skirti ne tik savo sielos naudai, bet ir aukoti kaip užtarimą už mirusiuosius.
138. Visuotinių atlaidų sąlygos. Norint gauti visuotinius atlaidus, reikia atlikti Bažnyčios nustatytus darbus ar mal­das, prieiti išpažinties ir komunijos, pasimelsti popiežiaus
1 Pirmą kartą einant išpažinties, sakoma: „Pirmą kartą einu išpažin­ties. Gerajam Dievui nusikaltau".
76
77
intencija (bent „Tėve mūsų" ir „Sveika, Marija") ir nebūti prisirišusiam prie jokios, kad ir lengvos, nuodėmės.
Visuotinius atlaidus galima gauti, pvz., apeinant kryžiaus kelią, sukalbant bent vieną dalį (penkias paslaptis) rožan­čiaus bažnyčioje arba bendrai šeimoje ar grupėje, ir daugeliu kitų atvejų, kurie esti skelbiami bažnyčiose.
Jei, atliekant nustatytuosius visuotiniams atlaidams dar­bus, neįvykdoma kuri nors iš aukščiau minėtų sąlygų, gau­nami tik daliniai atlaidai.
139. Daliniai atlaidai. Dalinių atlaidų prasmė tokia, kad Bažnyčia iš savojo lobyno prideda mūsų veiksmams antra tiek, kiek jie patys turi atlyginamosios vertės.
Dalinių atlaidų Bažnyčia skiria už įvairias maldas ir ge­ruosius darbus; nebūtiną žinoti, už ką atlaidai paskirti, pa­kanka noro gauti visus atlaidus, kuriuos tik galima.
Labiausiai atsimintini tie atlaidai, kuriuos galima gauti kasdien ir bet kada. Juos gauname: 1. kai, at­likdami darbus ar kentėdami vargus, keliame širdį į Dievą; 2. kai sušelpiame stokojančius, paguodžiame liūdinčius, pa­mokome nežinančius;, 3. kai atgailos mintimi išsižadame ko­kio malonumo; 4. kai mokomės ar mokome tikėjimo tiesų, pagarbiai vartojame Bažnyčios pašventintus daiktus (rožan­čius ir kt.).
6. LIGONIŲ PATEPIMAS.
140. Kristaus dovana sergantiesiems. Ligonių kūno ir dvasios jėgoms sustiprinti, jų kentėjimams pa­švęsti, sveikatai sugrąžinti ar mirties kovai laimėti Kristus įsteigė Ligonių patepimo sakramentą, apie kurį rašo apaš­talas šv. Jokūbas: „Kas nors jūsuose serga? Tepasikviečia Bažnyčios kunigus, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami alie­jumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir
Viešpats jį prikels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista" (plg. Jok 5,14—15).
141. Ligonių patepimo vaisiai. Ligonių patepimas sujun­gia ligonio vargus su Išganytojo kančia, pagausina arba su­grąžina pašvenčiamąją malonę ir teikia įvairių ligoniui rei­kalingų veikiamųjų malonių. Jis atleidžia užmirštas arba dėl nusilpimo nepajėgtas išpažinti nuodėmes bei bausmes už jas, stiprina ligoje, merdėjime, net grąžina sveikatą, jei tai yra naudinga sielos išganymui ir šis sakramentas ne per vė­lai priimamas. Patepimas ligoniams paprastai teikiamas po išpažinties, prieš komuniją.
Patepimą reikia katalikams priimti, kai sunkiai serga arba yra mirties pavojuje dėl senatvės ar sužeidimo. Šį sak­ramentą galima kartoti ir toje pačioje ligoje, jei ligonis buvo žymiai pagerėjęs ir vėl pablogėjo. Praradęs sąmonę žmogus Patepimu gauna nuodėmių atleidimą, jei gyvenime buvo įpratęs bent netobulai gailėtis nusidėjęs.
Daug kas klaidingai mano, kad, priėmęs šį sakramentą, žmogus turįs mirti, todėl vengia laiku pakviesti kunigą. Tai didelė klaida. Priešingai, Patepimo maldomis pirmiausia pra­šoma sveikatos. Sakramentais aprūpintas ligonis atgau­na sąžinės ramybę, pasitikėjimą ir todėl gali ge­riau pasinaudoti gydymu.
Ligoniai, ypač ilgai sergantys, gali apaštalauti, jungdami savo skausmus bei negales su Kristaus kančia už nusidėjė­lių atsivertimą ir įvairius Bažnyčios reikalus.
7. KUNIGYSTĖ IR SANTUOKA
142. Visuomeniniai sakramentai. Kunigystei ir Santuokai bendra tai, kad abu šie sakramentai pirmiausia skirti ne atskiro žmogaus, o visuomenės labui. Santuokos
78
79
sakramentas sujungia ir pašventina vyrą ir moterį fizinei tė-vystei-motinystei, o Kunigystės (Šventimų) sakramentas pa­šventina diakoną, kunigą ar vyskupą dvasinei tėvystei. Tiek sutuoktiniams Santuoka, tiek dvasininkams Šventimai sutei­kia du dalykus: 1. teisę ir galią eiti to luomo (vyro, žmonos, tėvo, motinos, kunigo. . >) pareigas; 2. Dievo p a-galbą tinkamai tas pareigas atlikti ir tuo būdu patiems tapti kilnesniais ir laimingesniais žmonėmis.
Santuokos sakramentas pašventina vyro ir moters meilę, kad ji taptų Kristaus ir Bažnyčios meilės atspindžiu ir kad jos fizinis vaisingumas dalyvautų Kristaus ir Bažnyčios mei­lės dvasiniame vaisingume. Kunigystės tiesioginis tikslas — teikti ir stiprinti žmonėms dvasinę, antgamtinę gyvybę ir „iš gyvųjų akmenų statyti Dievo šventovę" (plg. 1 Pt 2,5).
143. Dvasininkai — Kristaus darbo tęsėjai. Kristus kelis kartus skelbė kunigų bei vyskupų uždavinius ir galias, o savo apaštalus įšventino kunigais ir vyskupais per Paskutinę vakarienę. Suteikė apaštalams galią teikti visus sakramen­tus, mokyti žmones ir jiems vadovauti. „Eikite ir padary­kite mano mokiniais visų tautų žmones" (Mt 28,19). „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina" (Lk 10,16).
144. Kunigo uždaviniai. Kunigystės sakramentu kunigas įgaliojamas mokyti tikinčiuosius bei jiems vadovauti, lai­kyti Mišias, teikti sakramentus ir šventinti įvairius daiktus bei vietas.
„Nors kunigai yra Kristaus įrankiai, nors per juos toliau vyksta Kristaus pasiuntinybės įgyvendinimas žemėje, tačiau jie savo asmeniu neužstoja Kristaus. Pats Kristus, Amžinasis Kunigas, veikia per žmogų kunigą. Kunigas perkeičia duoną ir vyną ir teikia kitus sakramentus Kristaus galia, kaip Kristaus atstovas. Geriau pasakius, Kristus perkeičia duoną
ir vyną į savo Kuną ir Kraują, Kristus teikia kitus sakra­mentus per kunigą"1.
Mokydami žmones gyventi ir kurti pagal sąžinę bei Dievo planus, kunigai labai vertingai tarnauja visuomenei.
145. Diakonas. Diakonas yra kunigo pagalbinin­kas laikant šv. Mišias, taip pat jam priklauso sakyti pa­mokslus, krikštyti, dalyti Komuniją, tuokti ir laidoti. Tačiau diakonas nelaiko Mišių, neklauso išpažinties, neteikia Ligo­nių patepimo. Senovėje diakonams buvo patikėta varguolių globa.
146. Vyskupas. Vyskupas turi kunigiškųjų galių visumą. Jis yra pilnateisis apaštalų įpėdinis, savo vysku­pijos kunigų ir tikinčiųjų vadovas bei mokytojas, o drauge su popiežiumi jis atsako ir už visuotinės Bažnyčios reikalus. Vyskupui priklauso teikti Sutvirtinimo sakramentą, šventinti savo parinktus kunigus ir popiežiaus skiriamus vyskupus.
147. Pagarba dvasios tėvams. Per kunigų ir kitų dva­sininkų rankas mus pasiekia gražiausios Kristaus malonės. Užtat mes turime rodyti jiems pagarbą, dėkingumą irklusnumą.
„Kunigo gyvenimas yra jo paties a š išsiskleidimas, todėl jis gali būti vienoks ar kitoks. Tuo tarpu jo žodis ir jo veiksmas yra jame esančio Kristaus išsiskleidimas, todėl visados reikšmingas ir įpareigojantis. Nepateisinami yra tie krikščionys, kurie, matydami dvasininkų, gyvenančių ne taip, kaip patys moko, tariasi esą atleisti nuo tų pamokymų vyk­dymo" (A. Maceina).
148. Melstis už kunigus. Mums kovojant su kūno geis­mais, blogio pasauliu ir piktosios dvasios gundymais, dėl sielos išganymo, kunigai už mus meldžiasi kalbėdami liturgines valandas ir laikydami Mišias. Kunigų
1 Stasys Žilys. Gyvybės šaltiniai. — Roma, 1964, p. 216—217.
6. Katekizmas
80
maldos yra veiksmingos: jie meldžiasi Bažnyčios vardu. Kaip tikinčiajam reikia kunigo maldų, taip ir kunigui reikia ti­kinčiojo maldų. Nors ir mažas jaustumeis Kristaus Bažny­čioje, vis tiek melskis už kunigus, kad jie Evangeliją skelbtų ir liudytų kaip reikia.
Įvairiopos tikinčiųjų paramos kunigui reikia tiek rūpinan­tis bažnyčios išlaikymu, tiek apaštalaujant.
149. Santuoka garbinga. Santuoką, kaip vyro ir moters laisvai sudaromą visam gyvenimui sąjungą, įsteigė pats Dievas rojuje. Ta sąjunga kyla iš potraukio, kurį Dievas įdiegė į kiekvieno žmogaus prigimtį. Vyro ir moters lin­kimas prie vienas kito, jų tarpusavio meilė yra santuokos akstinas, o kūdikio pradėjimas, gimdymas ir auklėjimas — prigimtinis santuokos tikslas. Laisvas abi­pusis dviejų asmenų sutikimas tuoktis ir to sutikimo pri­ėmimas ir sukuria vedybinę sutartį.
Sutuoktiniai yra Dievo bendradarbiai dieviškosios kūrybos darbe. Jie paruošia naujagimiui kūną, o Dievas jam sutei­kia nemirtingą sielą. Santuoka yra kilnus ir garbingas da­lykas, nes tarnauja dieviškam darbui — pažadinti naują gy­vybę, palaikyti ir plėsti žmonių giminę, gausinti Dievo vaikų šeimyną. Santuoka yra drauge ir dvasinė vyro bei žmonos sąjunga, kuri padeda jiems tobulėti ir pa­siekti amžinąjį išganymą.
150. Santuoka — sakramentas. Kristus išaukštino santuo­ką, pakeldamas ją į sakramentus. Krikščionių sakramentinė santuoka skirta atspindėti pasiaukojančią ir niekada nesi­baigiančią Kristaus ir Bažnyčios meilės są­jungą. Sis sakramentas duoda sutuoktiniams teisę per visą santuokos gyvenimą gauti gausių veikiamųjų malonių, kurios padeda išsaugoti santuokos vienybę, vienas kitą atjausti, vienas kitam padėti, vienas kitą taip mylėti, kaip Kristus myli Bažnyčią ir Bažnyčia — Kristų (plg. Ef 5,25).
Santuokos sakramentas skirtas ne suteikti pašvenčiamąją malonę jos neturintiems, bet ją pagausinti turintiems, todėl prieš jungtuves einama išpažinties.
Kristaus apaštalų žodžiais remdamasi, Bažnyčia moko, kad katalikų šeiminis gyvenimas be sakramento yra nuodėmin­gas. Taigi šeimą kuriantiems katalikams neužtenka vien ci­vilinių sutuoktuvių, jiems būtina priimti Santuokos sakra­mentą. Tik tada galima teisėtai gyventi šeimoje ir gauti Dievo malonių tinkamai vykdyti jos pareigoms: vienas kitą gerbti ir mylėti, vaikus dorai bei religingai išauklėti.
151. Katalikiškos jungtuvės. Katalikai sužadėtiniai pri­ima (sudaro) Santuokos sakramentą, klebono ir dvie­jų liudytojų akivaizdoje pareikšdami, kad juodu ima vienas kitą vyru ir žmona. Klebonas, jo įgaliotas kunigas ar diakonas išklauso susituokiančiųjų abipusį pasižadėjimą, palaimina žiedus, meldžia Dievą palaimos naujajai šeimai. Dera tuoktis per Mišias ir priimti Svč. Sakramentą.
Kur nėra kunigų (kur bent per mėnesį neįmanoma jų pa­siekti), katalikai sudaro Santuokos sakramentą, Dievo ir dviejų liudytojų akivaizdoje pareikšdami norą su­situokti ir prisiekdami vienas kito ligi mirties nepalikti. Šitokios jungtuvės taip pat yra šventos ir neišardomos, kaip ir prie kunigo susituokus. Atsiradus galimybei pasiekti kunigą, dera atlikti ir bažnytines santuokos apeigas, gauti santuokinį palaiminimą.
152. Santuokos tikslai. Santuoka skirta pačių sutuoktinių gėriui, vaikų gimdymui ir tinkamam jų auklėjimui. Sutuok­tinių gėris —■ jų asmens brandumas, tarpusavio pa­galba ir meilės džiaugsmas. Sis gėris neturi būti atskirtas nuo savo natūralaus vaisiaus — vaikų gėrio. Dievo įsteigtoji santuoka yra aukštesnė už žmones. Negalima grynai pagal savo užgaidas pakeisti santuokos tikslų, atmesti jos vaisin­gumą. Su dėkingumu Dievui priimdami vaikus ir juos sutar-
82
6*
83
tinai auklėdami, sutuoktiniai tobulėja kaip asme­nybės. Nesavanaudiškas rūpestis nauju žmogumi kilnina širdį, išmoko užmiršti save ir leidžia įsišaknyti gilesnei mei­lei. Priešingai, mėgavimasis santuokos malonumais, trukdant prasidėti naujai gyvybei, veda į persisotinimą, pasibjaurėji­mą vienas kitu ir galiausiai ardo šeimą.
153. Santuoka neišardoma. Santuoka yra neišardoma bei amžina iš prigimties. Dievas tai parodė sutverdamas tik vie­ną pirmąją porą (plg. Pr 1,28). Daugpatystė yra prieš žmogaus prigimtį, prieš tikrąją meilę.
Neišardoma santuoka sudaro pačias geriausias sąlygas šei­mai išlaikyti, vaikams išauklėti ir visuomenei stiprinti. Prie­šingai, ištuokos galimybė tik skatina žmogų nesivaržyti, elg­tis savanaudiškai, nepaisyti visuomenės gerovės. Dėl nesu-gyvenimų šeimose yra kalti patys vedusieji, kurie tuokiasi nepasiruošę, vienas kito gerai nepažinę, o bendrame gyve­nime nori tik imti, bet ne duoti; nenori pats ar pati a u-kotis, o reikalauja, kad kitas ar kita aukotųsi, svetimas ydas kęstų... Taigi, būdami patys kalti, turi patys ir atken­tėti. Jei dėl kurios pusės kalčių gyvenimas pasidaro tikrai nepakenčiamas, tada galima bendrai nebegyventi, atsiskirti, bet santuokos ryšiai pasilieka, todėl negalima nei kitos ves­ti, nei už kito tekėti. Kristus pasakė: „Kiekvienas, kas at­leidžia žmoną ir veda kitą — svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją — svetimauja" (Lk 16,18).
154. Tikinti šeima. Religingi sutuoktiniai žino ir jaučia, kad juos į viena sujungė pats Dievas, pasaulio Kūrėjas ir visų žmonių Tėvas. Mintis apie tai, kad gimdys ir augins kūdikius amžinajam gyvenimui, gražiausiam artimumui su Dievu, labai sutaurina jų bendravimą ir net paprasčiausius kasdienius rūpesčius. Šeimos džiaugsmus jie priima kaip gerojo Tėvo dovanas, o sielvartus ir vargus — kaip to paties mylinčio Tėvo auklėjamąją priemonę. .
Kristaus meilė, malda ir sakramentų pagalba duoda jiems dvasios jėgų pakelti sunkumus, nusivylimus ir atleisti vienas kitam silpnybes bei nusižengimus. Kristaus žodis ir pavyzdys moko juos būti nesavanaudžius, vienas antro gero­ve rūpintis dar labiau negu savąja. Šitaip išvengiama nesan­taikos ir nesusipratimų, vedančių į skyrybas.
155. Tėvai — auklėtojai. Katalikai tėvai, apdovanoti Krikšto, Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentų malonėmis, yra pirmieji naujos katalikiškos kartos auklėtojai, kurių nie­kas negali tikrai pavaduoti. Jie net vadinami šeimos kunigais. „Šeima yra namų Bažnyčia" (popiežius Jonas Paulius II).
Tėvai pirmiausia auklėja savo doru, maldingu pavyz­džiu ir bendra religinga šeimos gyvenimo at­mosfera. Bendra kasdienė šeimos malda, sekmadienių ir švenčių šventimas, nuoširdūs pasikalbėjimai apie gerąjį dangaus Tėvą, mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų ir mus pašven­tinančią Šventąją Dvasią, Dievo įsakymų laikymasis ir rei­kalavimas, kad vaikai visur jų laikytųsi, sudaro tą aplinką, kurioje gražiai auga ir skleidžiasi tikėjimo ir dorybingo el­gesio daigai. Tik tie tėvai, kurie patys nuoširdžiai myli Dievą ir žmones, sugebės įkurti tą meilę savo vaikų širdyse.
Katalikai tėvai pasirūpina Dievo jiems duotą kūdikį ne­delsdami (maždaug per vieną mėnesį) pakrikštyti, kad Dievas savo malone apsigyventų jų vaikučio sieloje. Pir­muosius religinius ir dorinius įgūdžius vaikas patiria jau ankstyvojoje kūdikystėje, antrais—trečiais gyvenimo metais. Apie ketvirtus—penktus metus jau tėvelių padeda­mas gali pradėti kūdikiškai melstis, dėkoti Dievui, meilę reikšti ir šio to prašyti. Šeštais—septintais metais išmoksta pagrindines maldas ir sužino apie Jėzų — didįjį vaikų Bičiulį. Pagaliau tarp aštuntų—dešimtų metų sistemin-gesne katechizacija pasirengia pirmajai išpažinčiai ir komunijai. Reguliariai praktikavęs ir dar geriau pažinęs
84
85
tikėjimą, 10—11 m. vaikas (o dar geriau 14—16 m. jaunuo­lis) priima Sutvirtinimą — krikščioniškojo brandumo sakra­mentą.
Vaikams bręstant ir subrendus, tėvų vaidmuo nesibaigia, tik įgauna kitą pobūdį. Tėvai vaikams ne tiek įsakinėja, kiek nuoširdžiai bičiuliškai bendrauja. Augančioji karta turi būti pratinama Dievo klausyti ir dorai elgtis ne dėl tėvų priežiūros ar baimės, o iš savo įsitikinimo ir Dievo meilės.
Per visą gyvenimą, lig pat senatvės, kiekvieną sūnų ar dukterį lydi karšta tėvo ir motinos malda.
156. Kartų santykiai. Vaikai tampa nauja, savarankiška karta, kai suauga, tampa pilnamečiai ir ypač kai sukuria savo šeimas (susituokia). Tėvai negali paskirti, su kuo jų subrendę vaikai turi tuoktis, tačiau labai išmintingai daro tie suaugę vaikai, kurie ir tuokdamiesi nuoširdžiai pasi­taria su tėvais, nes tėvai — jų didžiausi draugai.
Savarankiškais tapusiems vaikams lieka pareiga tėvus gerbti, mylėti ir pasenusius ar paliegusius aprūpinti. Kai tėvai pasenę nusilpsta, pasikeičia vaidmenys — vaikai tampa savo sengalvėlių globėjais.
Kiekviena karta turi skirtingų požiūrių bei įpročių. Tai natūralios gyvenimo raidos reiškinys. Vyresniosios kartos žmonės neturi smerkti visko, kas domina ir žavi jaunesniuo­sius. Turi leisti jiems ieškoti ir naujų kelių, kad tik nepa­žeistų tiesos, teisingumo, sąžiningumo, Dievo ir žmonių mei­lės. Jaunimas neturi niekinti senesniųjų, atmindami, kokį neaprėpiamą praėjusių kartų darbo ir patirties lobį per juos yra paveldėję. Kartos turi ne atmesti viena kitą, o pra­turtinti.
157. Šeima, Bažnyčia ir Valstybė. Dvi didžiosios bend­ruomenės — Valstybė ir Bažnyčia — turi pareigą globoti mažąją, užtat pirminę bendruomenę — šeimą. Valstybės
uždavinys — sudaryti sąlygas šeimoms ir atskiriems žmo­nėms pragyventi iš savo darbo, taip pat sąlygas lavintis ir kurti pagal sugebėjimus. Bažnyčios uždavinys —su­artinti asmenis ir šeimas su Dievu, išugdyti žmonėse indi­vidualines ir socialines dorybes, savo mokymu bei kultu ir savo išpažinėjų bei vadovų gerais darbais ir šviesiais pa­vyzdžiais motiniškai tarnauti žmonėms bei įvairioms jų bendrijoms.
Valstybė, kuri vadovaujasi išmintimi ir daugelio amžių patirtimi, garantuoja Bažnyčiai galimybes atlikti savo išga­ningąją misiją, o Bažnyčia savo ruožtu ugdo Valstybės pi­liečių darbštumą, sąžiningumą, pareigingumą, remia, laimina ir šventina visus garbingus visuomenės siekius.
8. MALDA
158. Maldos reikšmė. Melsdamiesi mes įvykdome svar­bias pareigas Dievui ir gauname brangių jo malonių. Šalia sakramentų ir Mišių, malda yra svarbus dvasios jėgų šal­tinis.
Maldos paskirtis yra panaši kaip ir šv. Mišių: Dievą pa­garbinti, jam padėkoti, jį atsiprašyti arba ko nors jį prašyti. Melstis — tai kelti mintis ir širdį į Dievą, apie jį su meile, pasigėrėjimu ar gailesčiu mąstyti, sų juo mintimis ar lūpomis kalbėtis. Melstis — tai gyventi susivie­nijus su Dievu bei pagal jo valią.
Turime pareigą teikti pagarbą savo Kūrėjui, tiek min­timis ir žodžiais, tiek gyvenimu: „Kai garbinate Dievą, gar­binkite visa savo esybe: tegul skamba žodis, tegul skamba gyvenimas, tegul skamba darbai" (šv. Augustinas). Žmogus turi Dievui ir dėkoti, nes viską jis turi iš Dievo tėviškos Apvaizdos, veikiančios tiek per gamtą, tiek per žmones ir jų sugebėjimus bei žmoniškumą. Drauge žmogus negali už-
86
87
miršti savo nuodėmingumo, todėl vis maldauja: „Visa­gali Dieve, nuvalyk mano širdį ir lūpas"1. O pripažindamas savo kaip kūrinio priklausomybę, prašo visko, kas rei­kalinga jo kūnui ir sielai. Prašyti Tėvą — gražu ir teisinga. Kai prašome, labiau įvertiname gamtos, darbo ir malonės dovanas ir geriau jas sunaudojame.
159. Išklausytos lr neišklausytos maldos. Dievas visuo­met išklauso, kai prašome savo sielos išganymui reikalingų dalykų, ir niekuomet neišklauso, kai prašome to, kas sielai žalinga. Kai meldžiame išganymo kitiems, malda ne visada gali būti išklausyta; nes Dievas neprievartauja žmonių laisvės.
Maldos neišklausomos, kai prašoma lengvabūdiškai, neiš­tvermingai ar nesistengiant taisyti savo nuodėmingo gyve­nimo, kai, pasak šv. Augustino, „blogi blogai blogų dalykų prašo". Dažnai Dievas mus išklauso kitaip, negu prašome, arba tik po ilgesnio laiko, kai geriau pasiruošiame priimti jo dovanas. Daug malonių Dievas mums teikia visai nepra­šomas.
„Mes Dievą prašome to, kas mums patinka, o Dievas mums duoda tai, ko mums reikia" (L. Blua).
160. Melstis garbinga. Meldėsi Kristus ir šventieji, mel­dėsi daugelis didžių proto ir širdies žmonių — mokslininkų, valstybininkų, karių, darbininkų, — meldžiamės ir mes. Gar­bė mums, kad mokame bendrauti su aukščiausiąja Išmintimi ir dangiškuoju mūsų Tėvu.
Malda nežlugdo mūsų talentų, bet juos išvysto. Kai žmo­gus dirba su malda, jis dirba pasitikėdamas visaga­liu, visažiniu, geriausiuoju Dievu. Žmogaus tikėjimas ir Dievo malonė teikia tikrumą ir padvigubina jėgas.
„Susitelkęs maldai ir eidamas išpažinties, esu stipresnis, negu iškėlęs kumštį kovai" (D. O'Konelis).
' Romos mišiolas, t. 1. — Kaunas—Vilnius, 1987, p. 413.
161. Kada melstis? Meldžiamės rytą ir vakare, kai da­lyvaujame pamaldose, kai ištinka vargai, pagundos ar ap­lanko džiaugsmas ir laimė. Su ryto maldomis jungiame pasiryžimą tą dieną stropiai atlikti savo darbus ir nepra­leisti progų padaryti žmonėms gera. Prie vakaro mal­dų patikriname savo sąžinę — ką gera esame tą dieną pa­darę ką bloga, ir padėkojame bei atsiprašome.
Apaštalas ragina: „Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda" (Jok 5,13).
Jėzus Kristus moko: „Reikia visuomet melstis ir nepa­liauti" (Lk 18,1).
Vienas iš pagrindinių kataliko religinių ženklų yra žeg­nojimasis, arba kryžiaus ženklas. Juo pagerbiame Švenčiausiąją Trejybę ir Išganytojo kryžių. Zegnojamės gul­dami ir keldamiesi, prieš ir po valgio, pradėdami ir baig­dami maldą, darbą ar kokį žymų gyvenimo tarpsnį. Kiek­vieno tikinčiojo garbės dalykas — visuomet žegnotis tiks­liai, gražiai ir atidžiai.
162. Kaip melstis? Melstis dera atidžiai, atsimenant, kad Dievas mus mato ir girdi; kreipiant dėmesį į maldos žo­džius bei mintis ir vengiant išsiblaškymų; melstis nuolan­kiai, su pasitikėjimu ir atsidavimu dangaus Tėvo valiai.
163. Pasirengti maldai. Neįmanoma melstis, kai galva ir širdis užimta kuo kitu. Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių (plg. Jn 9,31). Taigi viena iš pirmųjų maldos sąlygų — gailėtis nusidėjus. Dėl to prieš maldą labai svarbu nusiraminti ir susikaupti: atsitraukti nuo kas­dienių rūpesčių, atsipalaiduoti nuo kitų reikalų, numalšinti per daug įsisiūbuvusius jausmus (pyktį, susierzinimą, nepa­sitenkinimą ir kt.), bent širdyje susitaikinti su savo priešais, atleisti skriaudas, nurimti. Prisiminti, su kuo žadame kalbė­tis (su Dievu!), už ką dėkoti, ko prašyti.
88
89
„Dievas mato, ar melsdamiesi einame tikrai pas jį — Am­žinąjį ir Šventąjį, ar tik patys saų_ tęsiame aklo egoizmo monologą" (K. Raneris).
164. Pagarbi laikysena. Kūno laikysena daro įtaką dva­siai, kaip ir dvasios nusiteikimas —■ kūnui. Rimta, pagarbi išorinė laikysena nuteikia dvasią, labai padeda melstis mums ir kitiems, ypač bažnyčioje.
Eidami į bažnyčią pamaldų, rengiamės padoriai, švariai, bet paprastai, be prašmatnybių. Bažnyčioje, kiek galima, pasirenkame tokią vietą, iš kurios gerai matomas altorius. Laikomės tylos, žvelgiame į altorių ir nuoširdžiai kalbamės su Išganytoju, jo Švenčiausiąja Motina, angelais ir šventai­siais. Per pamaldas atsakinėjame, klūpome, stovime ar sė­dime kartu su pamaldų patarnautojais.
165. Giedojimas Giesmė uždega Dievą mylinčias širdis ir sujungia į draugę tikinčiuosius. Bažnyčia trokšta, kad visi pamaldų dalyviai giedotų. „Kas gieda, dvigubai meldžia­si", sako patarlė. Mat giedantysis ir pats garbina Dievą, ir, papuošdamas bendrąsias pamaldas, padeda melstis kitiems. Todėl, kada tik galime, giedame per pamaldas bažnyčioje ir tinkamomis progomis namie.
9. SAKRAMENTALIJOS
166. Šventi daiktai ir veiksmai. Bažnyčios pašventinti daiktai ar jos nustatyti šventi veiksmai, kurie padeda gauti Dievo pagalbą, vadinami sakramentalijomis. Daiktinės sakramentalijos yra rožančiai, škaplieriai, kryže­liai, medaliukai, paveikslai, pašventintos žvakės ir pan. Veiksmo sakramentalijos: šlakstymas(is) švęstu vandeniu, įvairios laiminimo maldos. Sakramentalijos skiria­si nuo sakramentų tuo, kad jos yra įsteigtos ne Kristaus, o Bažnyčios. Jos ir veikia kitaip negu sakramentai: sak-
ramentai veikia tiesiog Kristaus galia, o sakramentalijos — Bažnyčios maldų galia ir žmogaus pamaldžiu nusiteikimu.
Tinkamai vartojamos sakramentalijos lengvina kovą su blogais įpročiais bei pagundomis, naikina lengvąsias nuo­dėmes, daro gerą įtaką fizinei ir dvasinei žmogaus svei­katai. Todėl naudinga dalyvauti, kada laiminami žmonės ar šventinami daiktai, ir vartoti šventintus daiktus.
167. Palaiminimai, maldingosios praktikos. Žymesni pa­laiminimai žmonėms yra palaiminimas Švenčiausiuoju Sakramentu, pašlakstymas švęstu vandeniu prieš Mišias ir kunigo palaiminimas baigiant pamaldas; galvų pabarstymas pelenais pirmąją gavėnios dieną (Pelenų dieną), bažnytinės laidotuvės ir kt.
Motinos ir tėvai palaiminami po jų kūdikio Krikšto, taip pat atitinkamai Motinos dieną ir Tėvo dieną (gegužės ir birželio mėn. pirmąjį sekmadienį), šeimos su vaikais lai­minamos ketvirtadienį po Devintinių arba per pačias De­vintines.
Svarbus yra popiežiaus palaiminimas su visuo­tiniais atlaidais viso pasaulio tikintiesiems ir toks pat palaiminimas ligoniams, kurį popiežiaus įgaliojimu tei­kia kunigas, aprūpinantis ligonį sakramentais.
168. Daiktinės sakramentalijos. Nuo žilos senovės (III a.) krikščionys vartoja kunigo ar diakono pašventintą v a n d e-n į. Jo prasmė — sielos nušvarinimas ir palaima.
Tikintieji stengiasi turėti namuose žvakių, pašventintų Kristaus Paaukojimo (Grabnyčių) dieną (02.02) ar kuria kita proga. Jos uždegamos per šeimos pamaldas, atėjus kunigui su Švenčiausiuoju Sakramentu pas ligonį, taip pat prie mirštančio ar mirusio.
Pasistatę naujus namus ar gavę butą, tikintieji pasirūpina juos pašventinti. Dera, kad kataliko butą puoštų kryžius ir šventi paveikslai.
90
91
Pagarbiai bute laikant ar su savimi nešiojantis pašventin­tus kryželius, rožančius, škaplierius, medaliukus ir su jais meldžiantis, gaunami atlaidai. Pašventintą kryželį įduoda­me į rankas ar bent parodome mirštančiam tikinčiajam kaip išganymo vilties ženklą.
169. Viskas pašventinama, n Vatikano Susirinkimas taip kalba apie sakramentų ir sakramentalijų reikšmę:
„Sakramentų ir sakramentalijų liturgija padaro tai, kad beveik kiekvienas gerai pasiruošusių tikinčiųjų veiksmas yra pašventinamas Dievo malone, plaukiančia iš Kristaus kan­čios, mirties ir prisikėlimo paslapties, iš kurios sakramentai ir sakramentalijos semia savo galią; taigi beveik kiekvie­nas padorus pasinaudojimas materialinėmis gėrybėmis gali būti nukreiptas į žmogaus pašventinimą ir Dievo pagarbini­mą" (LK 61).
VI. GYVENIMAS ANAPUS
1. MIRTIS IR ASMENINIS TEISMAS
170. Atsiskyrimas. Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kū­no. Negyvas kūnas virsta dulkėmis, o siela toliau gyvena kitame pasaulyje. Šitaip visas žmogus atsiskiria nuo žemėje pasiliekančių artimųjų ir visų šios žemės reikalų.
Per šį trumpą žemės gyvenimą, pagal Dievo valią darbuo­damiesi ir mylėdami, su Dievu džiaugdamiesi ir kentėdami, turime užsitarnauti laimingą amžinąjį gyvenimą danguje. Su mirtimi baigiasi užsitarnavimo laikas: „At­eina naktis, kada niekas negali darbuotis" (Jn 9,4). Kada ateis mirtis, niekas nežino. Todėl Kristus įspėja, kad visada turime būti pasiruošę mirti: „Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos" (Mt 25,13). „Kad ir ką darytum, atsimink savo pabaigą, ir nenusidėsi niekados" (Sir 7,40).
Mintis apie mirtį negąsdina sąmoningo krikščionio, jis ramiai su ja susigyvena. „Negulu į lovą nepamąstęs, kad aš, nors dar esu toks jaunas, kitos dienos gal nebesulauksiu, ir vis dėlto nė vienas mane pažįstantis žmogus negalėtų pasa­kyti, kad esu paniuręs ar liūdnas; už tą savo laimingumą aš kasdien dėkoju savo Kūrėjui ir to iš visos širdies linkiu kiekvienam žmogui" (V. A. Mocartas).
171. Teismas pagal darbus. „Žmogui skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą" (2yd 9,27). Paprastai paskutinėmis gyvenimo minutėmis mirštančiojo sąmonėje praskrieja visas jo gyvenimas ir suvokiama tikroji gyvenimo vertė. Tada nebedžiugina jokie malonumai ir laimėjimai, o tik gerieji darbai. Mirusio žmogaus siela (vėlė), atsidūrusi Dievo aki­vaizdoje, dar aiškiau ir bešališkiau pamatys, ko ji verta. Nė viena siela nesuabejos Dievo sprendimo teisingumu, ta-
92
93
čiau gerieji priims jį su meile ir dėkingumu, o blogieji su didžiausiu nusiminimu. Teiskime save kasdien Dievo akyse, tai nebus mums netikėtas jo pomirtinis teismas. „Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami" (1 Kor 11,31).
172. Kitas buvimas. Tiek kultūringosios, tiek necivili­zuotos tautos tikėjo ir tiki, kad po mirties prasideda kitas gyvenimas. Tuo tiki ir didieji žmonijos protai. Kaip nesu­klysta paukščiai, kurie rudenį skrenda į šiltus kraštus ir juos randa, taip neklysta ir žmonija, tikėdama kitą gyveni­mą: po mirties jį randa. Jokios abejonės dėl kito, amžinojo gyvenimo nepalieka Apreiškimas, Kristaus Evangelija. Pats Dievo Sūnaus atėjimas į žemę ir jo pasiaukojimas žmonėms atpirkti neturėtų prasmės, jei nebūtų pomirtinio gyveni­mo. Visas Jėzaus Kristaus mokymas ir veikimas remiasi mintimi apie būsimąjį gyvenimą po mirties. Teisingumas reikalauja, kad tasai kitas buvimas nebūtų visiems vienodas, o atitiktų nuopelnus. Katalikų tikėjimas skelbia dangų, skais­tyklą ir pragarą.
2. DANGUS, SKAISTYKLA, PRAGARAS
173. Laimingi tyrieji. Tuojau po mirties eina į dangų tas, kuris laisvas nuo visų nuodėmių ir bausmių už jas. Šv. Raštas įspėja, kad į dangų „nepateks, kas netyra" (Apr 21,27). Kas po Krikšto yra nusidėjęs, tas turi Atgailos sakramentu ar bent tobulu gailesčiu gauti nuodėmių atleidimą.
174. Regėsime Dievą. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą", skelbia Kristus (Mt 5,8). Akivaizdžiai regėti Dievą, kuris yra Meilė, Grožis, Išmintis, Gėris, tai ir bus neapsa­komas džiaugsmas, garbė — dangaus laimė.
Regėdami Dievą, jame, kaip visokios būties šaltinyje, matysime ir įvairiausius jo kūrinius, ste-
bėsimės jo sukurta didingąja Visata ir atsiskleidžiančiais jos slėpiniais. Taip pat matysime visą išganymo isto­riją, pažinsime Jėzaus, Marijos, šventųjų vaidmenį ir kil­numą. Pažinsime visus savo žinomus ir nežinomus gerada­rius, padėjusius mums dangų pasiekti, ir visus, kam mes patys sugebėjome patarnauti kelyje į gėrį. Tai bus neap­sakomas dėkingumo ir tyriausio prisirišimo džiaugsmas. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą ne­atėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli" (1 Kor 2,9).
175. Šventieji — mūsų broliai, šventieji dangaus gyven­tojai mums yra kilnūs krikščioniškojo gyvenimo pavyz­džiai ir nuoširdžiausi mūsų užtarėjai. Ir savo pa­vyzdžiu, ir maldomis jie mus suartina su aukščiausiuoju mū­sų idealu ir gelbėtoju Jėzumi Kristumi.
„Kiekvienas mūsų meilės šventiesiems aktas iš prigimties veržiasi į Kristų ir baigiasi jame, kuris yra visų šventųjų vainikas, o per jį į Dievą, nuostabų ir garbingą savo šven­tuosiuose" (KB 50).
176. Apsivalymas, galutinė branda. Kas miršta pašven­čiamojoje malonėje, bet dar nebaigęs atgailos už nuodėmes, tas „išsigelbės, bet tartum per ugnį" (1 Kor 3,15), t. y. per apvalančios kančios ir skaistinančio ilgesio būseną, vadina­mą skaistykla. Tai pereinamoji būsena, kurioje žmo­gus galutinai nuskaistinamas ir subrandinamas dangaus lai­mei. Ji nereikalinga toms sieloms, kurios šioje žemėje at­liko tobulą atgailą ir yra meilės bei kančios subrandintos dangui.
177. Pagalba mirusiems. Dangaus šventiesiems mūsų pagalbos nereikia, atmestiesiems pagelbėti neįmanoma, o skaistyklos vėlėms padėti galima ir reikia. Šv. Mišiomis, malda, atlaidais, už jas aukojamais savo vargais bei įvairiais gerais darbais joms padedame, kad greičiau ir lengviau nusiskaistintų ir pasirengtų dangaus laimei.
94
95
„Šventa ir dievota mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių" (plg. 2 Mak 12,46).
Tai, kad mes ir skaistyklos vėlės galime kreiptis į dangaus šventuosius, kad šventieji padeda mums ir skaistyklos vė­lėms, kad mes gerbiame šventuosius ir pagelbstime skais­tyklos vėlėms, o šios irgi gali užtarti mus Dievui, — vadinasi Šventųjų bendravimas.
178. Antroji mirtis. Kas miršta su sunkia nuodėme, be pašvenčiamosios malonės, tas amžiais neregės Dievo, nes miręs žmogus nei atsiversti, nei gailėtis, nei pasitaisyti nebegali. Tokių po teismo laukia pragaro dalia; jiems „teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo šlovingos galybės" (2 Tes 1,9). Atstūmimas nuo Dievo — visokios laimės bei gėrio šaltinio — ir bus pati didžioji, pati baisioji kančia, nesibaigianti antroji mirtis, daug skaudesnė už kūno mirtį.
179. Amžinoji nelaimė. Kristus yra daug kartų kalbėjęs apie pragarą kaip apie nepabaigiamos kančios būklę, „kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta" (Mk 9,48). Mat sun­kia nuodėme laisvai ir visiškai nusigręžiame nuo Dievo. Kas savo noru nuo Dievo nusigręžęs miršta, pasiliks amžinai nusigręžęs, nes nuo kūno atsiskyrusios sielos valia nesikeičia. Kaip mes dabar garbiname Dievo valią: „Teesie Tavo valia", taip Dievas tada pagerbs žmo­gaus valią: „Žmogau, teesie tavo valia per amžius". Tai skaudu, bet teisinga. Tai neprieštarauja nė Dievo gailestin­gumui, nes Dievas kiekvieną žmogų žemės gyvenimo metu daug kartų ragina atsiversti ir gerą valią turinčiam padeda išsigelbėti. Amžiną pragaro nelaimę atsveria amžina dan­gaus laimė.
3. ANTRASIS KRISTAUS ATĖJIMAS IR VISUOTINIS TEISMAS
180. Du Kristaus atėjimai. Pirmą kartą Kristus buvo at­ėjęs į žemę kaip nuolankus Atpirkėjas. Kai baigsis žmoni­jos gyvenimas žemėje, tada bus prikelti visi mirusieji, ir Kristus vėl ateis į žemę „su didžia galybe ir garbe" (Lk 21,27) kaip pasaulio Teisėjas, blogio Nugalėtojas, garbės Karalius. Kada tai bus, nėra mums apreikšta. Mes tik žino­me, kad tuomet galutinai nugalės Gėris.
„Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą, laukdami Tavęs ateinant"1.
181. Prisikels mirusieji. „Nesistebėkite, kad ateis valan­da, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą" (Jn 5,28—29).
Mirusieji kelsis, kad kūnas kartu su siela gautų atlygį už gerus darbus ar kentėtų bausmę. Apskritai žmogus yra visas tik tuomet, kai siela yra susijungusi su kūnu.
182. Kokie būsime prisikėlę? iš numirusių prikelti kūnai bus kitokie, negu dabartiniai mūsų kūnai. Gerųjų kūnai bus panašūs į prisikėlusio Kristaus kūną. Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną" (Fil 3,21). Jie bus sudvasinti. „Sė­jamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis" (1 Kor 15,44).
Pasmerktųjų kūnuose atsispindės piktųjų dvasių šlykštu­mas, neviltis, gėrio neapykanta.
Išgelbėtųjų laimė įvairuos pagal tai, kaip šiame gyveni­me kas vykdė meilės įsakymą ir visus Dievo bei Bažnyčios įsakymus, kaip bendradarbiavo su Dievo teikiama malone.
96
1 Romos mišiolas, t. 1. — K.—V., 1987, p. 474. 7. Katekizmas
97
„Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus" (2 Kor 9,6).
Laimės nelygumas danguje nekels pavydo ir netrukdys visiems būti laimingiems. Kiekvienas tiek turės pažinimo ir džiaugsmo, kiek tik bus per žemės gyvenimą tapęs pa­jėgus aprėpti.
183. Visuotinis teismas. Mirusiesiems prisikėlus, įvyks visuotinis, arba paskutinis, teismas. Jis reikalingas tam, kad visiems paaiškėtų Dievo išmintis ir teisingumas, kurių žmonės šiame gyvenime nesuprasdavo, taip pat kad būtų įvertinti gerųjų žmonių geri, o blogųjų nedori darbai. Šiame gyvenime kartais dorybės yra nepastebimos, bū­na atvejų, kai dorieji niekinami, o blogieji aukštinami. „Viešpats. .. nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis šir­džių sumanymus" (1 Kor 4,5).
184. Mes patys sau ruošiame sprendimą. Visuotinis teis­mas nepakeis mums sprendimo, kurio būsime susilaukę as­meniniame teisme tuoj po mirties. Tačiau tada akivaizdžiai įsitikinsime, kad Dievas yra teisingas bei gailestngas ir žmo­nėse labiausiai vertina gailestingumą. Jėzus Kristus yra paskelbęs, kad pakvies į amžinąją laimę visus, kurie šu meile pagelbėdavo „jo mažiausiems broliams", t. y. vargs­tantiems ir visų paniekintiems žmonėms, nes ką darėme jiems, darėme ir Kristui, o tuos, kurie jo neužjautė liūdin­čiuose ir vargstančiuose, pasiųs į amžinąją ugnį (plg. Mt 25, 31—46).
Gailestingi darbai, žmonių meilė yra Kristaus mokinio žy­mė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylė­site vieni kitus" (Jn 13,35), — pasakė Jėzus per Paskutinę vakarienę. Kas šiame gyvenime buvo pasipuošęs šia Kristaus mokinio žyme, tas aname gyvenime amžinai džiaugsis su Kristumi.
99
4. PASAULIO ATNAUJINIMAS
du, ištikimai sekdami Evangelija ir semdamiesi iš jos jėgų, krikščionys pradėjo žemėje milžinišką darbą drauge su vi­sais, kurie myli ir laikosi teisingumo. Paskutinę dieną jie turės duoti tam, kuris teis visus, šio darbo apyskaitą. Ne visi, kurie sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įžengs į dangaus kara­lystę, bet tie, kuiie vykdo Tėvo valią ir tvirtai imasi darbo. O Tėvas trokšta, kad kiekviename žmoguje matytume brolį Kristų ir mylėtume ne tik žodžiu, bet ir darbu, liudydami tiesą ir dalydamiesi su kitais dangiškojo Tėvo meilės pa­slaptimi. Šitaip visame pasaulyje bus pažadinti žmonės į gyvą viltį — Šventosios Dvasios dovaną, — kad pagaliau taikoje ir laimėje būtų priimti tėvynėn, kuri nušvis Viešpaties šlove" (KBŠP 93).
185. Naujasis dangus ir naujoji žemė. Nuodėmės pagim­dytas blogis „vyksta ne tik sieloje ir bendruomenėje, bet ir šalia mūsų esančiame medžiaginiame pasaulyje" (V. Solov­jovas). Žmogumi tapęs Dievas Sūnus ne tik atpirko žmo­niją, bet ir atnaujins medžiaginį pasaulį. Didingu antruo­ju atėjimu jis išvaduos visą kūriniją iš nuodėmės ir blogio galybės; visa kūrinija bus atnaujinta ir dalyvaus Dievo vaikų garbėje.
„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: 'Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir ne­bebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo'. O Sėdintysis soste tarė: Aš visa darau nauja' " (Apr 21, 1—5; plg. 2 Pt 3,13). „Teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje" (Mt 13,43).
186. Bažnyčia istorijoje ir amžinybėje. „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspaudimas, kuriuos patiria šiuolaikiniai žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgti, taip pat yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir suspau­dimas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas jų širdyse nesu­rastų atgarsio. Juk ir jų bendruomenė (Bažnyčia) sudaryta iš žmonių, sujungtų Kristuje, savo kelionėje į Tėvo kara­lystę vedamų Šventosios Dvasios, gavusių pareigą visiems perteikti išganymo naujieną. Todėl ši bendruomenė jaučiasi iš tiesų glaudžiai susieta su žmonija ir jos istorija" (KBŠP 1).
„Krikščionys, prisimindami Viešpaties žodžius: 'Iš to visi pažins, kad jūs mano mokiniai, jeigu mylėsite vienas kitą' (Jn 13,35), nieko taip netrokšta, kaip vis kilniau ir vis sėk­mingiau pasitarnauti šiuolaikinio pasaulio žmonėms. Tuo bū-
100
101
PRIEDAS
POTERIAI
Žegnojimasis
fV ardai Dievo Tėvo, ;k if Sūnaus, if Švento­sios Dvasios. Amen.
Viešpaties malda
Tėve mūsų, kuris esi danguje! H< Teesie šventas Tavo vardas, >k teateiniė Tavo karalystė, ^ teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ^< if atleisk mums mūsų kaltės, kaip if mes atleidžiame savo kaltininkams.
If neleisk mūsų gundyti, >k bet gelbėk mūs nuo pikto. Amen.
Angelo pasveikinimas Marijai
Sveika, Marija, malonės pilnoji! H< Viešpats sū Tavimi! Tū pagirta tafp moterų, if pagirtas Tavo Sū­nūs — Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina, >fc melsk ūž mūs nusidė­jėlius H< dabaf if mūsų mirties valandą. Amen.
Švč. Trejybės pagarbinimas
Garbe Dievui Tėvui, if Sūnui, if Šventajai Dva­siai. Kaip buvo pradžioje, dabaf if visados, if pef am­žius. Amen.
125
Apaštalų tikybos išpažinimas
Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus if žemės Su­tvėrėją; >f< if Jėzų Kristų, >k vienatinį jo Sūnų, mūsų Vieš­patį, >1< kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, ^< gimė iš Mer­gelės Marijos; >k kentėjo prie Poncijaus Piloto, >k buvo pri­kaltas prie kryžiaus, >|< numiręs ir palaidotas; >|< nužengė į pragarus; : trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; 'Ąz įžengė į dan­gų, sfc sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje >)< Tš ten ateis gy­vųjų if mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią, $z šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, >|< kūno iš numirusių prisikėlimą >)< if amžinąjį gyvenimą. Amen.
Švč. Sakramento pagarbinimas
Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą, ^< Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, >)< tikrąjį Kūną if Kraują (3 kartus). >Įc Dabar if visados, $z if pef amžius. Amen.
„Viešpaties Angelas"
Viešpaties Angelas apreiškė Marijai: „Tū pradėsi iš Šventosios Dvasios".
Sveika, Marij a...
„Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį".
Sveika, Marij a...
If Žodis1 tapo Kūnu, if gyveno tafp mūsų.
Sveika, Marij a...
Maldelė už mirusius
Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, >)< ir amžinoji šviesa jiems tešviečia (3 kartus). >)< Tegul ilsisi ramybėje. Amen.
Dievo įsakymai
Štai ką įsako Viešpats Dievas, kurio kaip Tėvo turiu klausyti:
Pirmas įsakymas: Neturėk kitų dievų, tik manė vieną.
Antras: Netark Dievo vafdo bė reikalo.
Trečias: Švęsk sekmadienį.
Ketvirtas: Gefbk savo tėvą if motiną. -
Penktas: Nežudyk.
Šeštas: Nepaleistuvauk.
Septintas: Nevok.
Aštuntas: Nekalbėk netiesos.
Devintas: Negeisk svetimo vyro if svetimos moteries. Dešimtas: Negeisk svetimo turto.
Didysis įsakymas: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, ^fi visa siela, visu protu, visomis jėgomis; >)< mylėk kiekvie­ną žmogų taip, kaip savė.
Bažnyčios įsakymai
Štai ką įsako Bažnyčia, kurią kaip Motiną turiu mylėti:
Pirmas įsakymas: Švęsk šventės.
Antras: Sekmadieniais if šventėmis dalyvauk šventosiose Mišiose.
Trečias: Laikyk pasninkus if nesilinksmink draudžiamu laiku.
Ketvirtas: Bent apie Velykas atlik išpažintį if priimk Šven­čiausiąjį Sakramentą.
Penktas: Padėk išlaikyti savo Bažnyčią.
' „Žodis" —Dievas Sunūs.
17.fi
127
Sakramentai
Kristaus įsteigtieji ženklai, kuriais gauname Dievo malonę:
Pirmas: Krikštas. Antras: Sutvirtinimas. Trečias: Sevnčiausiasis Sakramentas. Ketvirtas: Atgaila. Penktas: Ligonių patepimas. Šešfas: Kunigystė. Septintas: Santuoka.
Atgailos dalys
Kad atgaila būtų gera, reikia:
Pirma: Atsiminti savo nuodėmes. Antra: Gailėtis del nuodėmių. Trečia: Tvirtai pasiryžti nebenusidėti. Ketvirta: Atlikti išpažintį. Penkta: Atsilyginti if taisytis.
Svarbiausios tikėjimo tiesos
_ Pirmoji: Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: >k Dievas Tėvas, Dievas Sūnūs if Dievas Šventoji Dvasia.
Antroji: Dievas Sūnūs yra tapęs žmogumi if numiręs del mūsų išganymo.
Trečioji: Dievas yra teisingas: ;k ūž gera atlygina, ūž pik­ta baudžia.
Ketvirtoji: Žmogaus siela yra nemirtinga.
Kristaus palaiminimai
Palaiminti, kurie tūri vargdienio dvasią: >k jų yra dan­gaus karalystė!
Palaiminti, kurie liūdi: jie būs paguosti!
Palaiminti romieji: >k jie paveldės žemę!
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: >k jie būs pa­sotinti!
Palaiminti gailestingieji: >k jie susilauks gailestingumo!
Palaiminti tyrašifdžiai: ^ jie regės Dievą!
Palaiminti taikdariai: >k jie būs vadinami Dievo vaikais!
Palaiminti, kurie persekiojami del teisybės: >k jų yra dan­gaus karalystė!
Palaiminti jūs, kai del manęs jūs niekina if persekioja >)c bei meluodami visaip šmeižia! ^ Būkite linksmi if džiūgau­kite, >k nes jūsų laukia gausūs atlygis danguje [Mt 5,3—12a).
Tikėjimo, vilties, meilės ir gailesčio aktai
Tikiu, Dieve, visa, ką Tū apreiškei >k if pef šventąją savo Bažnyčią davei mums tikėti, nės Tū, būdamas pati Tiesa, >k negali suklysti nei kitų suklaidinti. ;k Viešpatie, padidink mano tikėjimą!
Turiu viltį, Viešpatie, if tvirtai tikiuosi, >1< kad del Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi man išganymui reikalingų malonių ;k if, jeigu laikysiuosi Tavo įsakymų, >|< amžinąją gafbę danguje, nės Tū pats, Viešpatie, tai pažadėjai, ^ 6 ką prižadi, visuomet įvykdai. >|< Viešpatie, sustiprink mano viltį!
Myliu Tave, Dieve, visa širdimi, visa siela, visu pro­tu, visomis jėgomis, Ąc. nės Tū esi bė galo geras, >k bė galo veftas meilės. ^ Del Tavo meilės myliu kiekvieną žmogų >K if iš širdies atleidžiu visiems savo kaltininkams. >|< Duok man, Viešpatie, vis labiau Tave mylėti!
Gailiuosi, mano Dieve, kad nė visada buvau išti­kimas Tau, >k kad esū nusikaltęs Tavo meilei. >k Atleisk man, Viešpatie! — Nuoširdžiai ryžtuosi taisytis. Jėzau, stiprink manė! Amen.
Katalikiški pasisveikinimai
Garbe Jėzui Kristui! — Pef amžius. Amen. Padėk, D i e ve! — Dėkui! S ū Dievu! — Sū Dievu!
129
128
SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAI
KBSP — Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčia šiuolaikiniame
pasaulyje LK — Liturginė konstitucija
Po santrumpos einantis skaitmuo žymi to dokumento straipsnį, pvz., „KBSP 34—35" = II Vatikano Susirinkimas, Pastoracinė kons­titucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, 34—35 straipsniai.
„Nut." žymi knygą „II Vatikano Susirinkimo nutarimai", Vil­nius—Kaunas, 1968; po to einantis skaitmuo žymi puslapį. Taigi „Nut. 145—146" reiškia: II Vatikano Susirinkimo nutarimai, p. 145—146.
Tridento Susirinkimo (1545—1563) dokumentai nurodomi vie­toje pagal sesijas ir dekretus.
1. Šventojo Rašto knygos
Siame katekizme yra pavartotos šios Šventojo Rašto Senojo Tes­tamento (ST) ir Naujojo Testamento (NT) knygų santrumpos: Apd — NT, Apaštalų darbai Apr — NT, Apreiškimas apaštalui Jonui Ef — NT, Apaštalo Pauliaus laiškas Efeziečiams Fil — NT, Apaštalo Pauliaus laiškas Filipiečiams Išm — ST, Išminties knyga Jn — NT, Evangelija pagal Joną 1 Jn — NT, Pirmasis apaštalo Jono laiškas Jok — NT, Apaštalo Jokūbo laiškas
1 Kor— NT, Apaštalo Pauliaus pirmasis laiškas Korintiečiams
2 Kor — NT, Apaštalo Pauliaus antrasis laiškas Korintiečiams Lk — NT, Evangelija pagal Luką
2 Mak— ST, Antroji Makabiejų knyga Mt — NT, Evangelija pagal Matą Pat — ST, Patarlių knyga Pr — ST, Pradžios knyga Ps — ST, Psalmynas
1 Pt — NT, Pirmasis apaštalo Petro laiškas
2 Pt — NT, Antrasis apaštalo Petro laiškas
Rom — NT, Apaštalo Pauliaus laiškas Romiečiams Sir — ST, Siracido (Ekleziastiko) knyga
2 Tes — NT, Apaštalo Pauliaus antrasis laiškas Tesalonikie-čiams
1 Tim — NT, Apaštalo Pauliaus pirmasis laiškas Timotiejui
2 Tim — NT, Apaštalo Pauliaus antrasis laiškas Timotiejui 2yd — NT, Laiškas Žydams
Skaitmenys po santrumpos rodo tos Sv. Rašto knygos skyrius ir eilutes, pvz.: „Pr 15,l" = Senasis Testamentas, Pradžios knyga, 15 skyrius, 1 eilutė: „1 Jn 3,1.2"=NT, Pirmasis apaštalo Jono laiškas, 3 skyrius, 1 ir 2 eilutės.
2. Bažnyčios dokumentai
Cituojamų II Vatikano Susirinkimo (1962—1965) dokumentų pavadinimai trumpinami taip:
DPA — Dekretas apie pasauliečių apaštalavimą KA — Dogminė konstitucija apie Apreiškimą KB — Dogminė konstitucija apie Bažnyčią
130
CITUOJAMI AUTORIAI
nigas — § 163.
Sertijanžas Antonenas Dalmasas (Antonin Dalmace Sertillanges, 1863—1948), prancūzų teologas, kunigas — § 49.
Solovjovas Vladimiras (1853—1900), rusų filosofas — § 185.
Tacitas Publijus Kornelijus (apie 55—120), romėnų istorikas — § 37.
Tomas Kempietis (Thomas a Kempis), XVI a. dvasinis vokiečių rašytojas, vienuolis — § 113.
Vestfalis AL, vokiečių teologas — § 52.
Žilys Stasys (g. 1924), lietuvių teologas, prelatas — §§ 101, 128, 144.
1. Šventieji
Šv. Augustinas (354—430), vyskupas, Bažnyčios mokytojas ir tėvas —
§§ 3, 65, 98, 122, 158, 159. Sv. Grigalius I, Didysis (540—604), popiežius, Bažnyčios mokytojas
ir tėvas — §§ 29, 123. Sv. Kazimieras (1458—1484), Didž. Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos
karaliaus Kazimiero sūnus, Gediminaičių dinastijos atžala — § 94. Sv. Leonas I, Didysis (f 461), popiežius, Bažnyčios mokytojas ir
tėvas — § 50.
Sv. Tomas Akvinietis (1225—1274), filosofas ir teologas, kunigas — §§ 74, 119, 131.
132