„Aš esu YHWH“ arba „Aš esu, kuris esu“ (Išėjimo 3:14) yra viena svarbiausių frazių Biblijoje, susijusi su tetragramatonu – keturių hebrajų raidžių Dievo vardu YHWH. Ši frazė atsiranda, kai Dievas pasirodo Mozei degančiame krūme ir įvardija save šiuo vardu. Hebrajiškas Dievo vardas „YHWH“ neturi pilno balsių užrašymo, nes tradiciškai žydai iš pagarbos netarė šio vardo, bijodami paminėti jį netinkamai.
Išėjimo knygoje Dievas, bendraudamas su Moze, atskleidžia savo vardą „Aš esu, kuris esu“ arba hebrajiškai „Ehjeh ašer ehjeh“. Tai išreiškia Dievo amžiną buvimą, egzistavimą be pradžios ir pabaigos. Vardas „YHWH“ simbolizuoja Dievo amžinumą ir visagalystę, nurodydamas, kad Dievas yra pats egzistavimas ir būtis, nepriklausanti nuo nieko kito.
Šis vardas yra toks šventas, kad judaizmo tradicijoje buvo nustota jį tarti garsiai, todėl vietoje to buvo vartojami kiti Dievo vardai, kaip „Adonai“ („Viešpats“) arba „HaŠem“ („Vardas“). Krikščionybėje ir kai kuriose kitose tradicijose šis vardas verčiamas kaip „Viešpats“ arba kartais „Jehova“, tačiau tikslus jo tarimas ir prasmė išlieka mistiškai neaiškūs, nes dėl jo šventumo senovės žydų tradicija nenustatė vieno bendro tarimo būdo.
Teologinė „Aš esu“ frazės reikšmė siejama su Dievo savarankiškumu ir tuo, kad Jis yra visa, kas buvo, yra ir bus, be pradžios ir pabaigos, nesudarytas ir nepasikeičiantis. Tai yra pagrindinė tiesa apie Dievo prigimtį tiek judaizmo, tiek krikščioniškosios teologijos kontekste.