Versalio ediktas, taip pat žinomas kaip Tolerancijos ediktas, buvo išleistas 1787 metais Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI. Šis dokumentas iš dalies atstatė religinę toleranciją protestantams Prancūzijoje, kurie šimtmečius buvo persekiojami, ypač po 1685 metais išleisto Fontenblo edikto, atšaukusio Nanto edikto garantuotas teises. Versalio ediktas buvo reikšmingas žingsnis žmogaus teisių srityje ir svarbus pokytis religinės tolerancijos istorijoje.
XVII ir XVIII amžiuje Prancūzijoje protestantai, ypač hugenotai, susidūrė su nuolatine diskriminacija. Fontenblo ediktas, išleistas Liudviko XIV, uždraudė hugenotams praktikuoti savo tikėjimą, privertė juos atsiversti į katalikybę arba susidurti su persekiojimais. Dėl šio edikto šimtai tūkstančių protestantų buvo priversti emigruoti į kitas Europos šalis ar Šiaurės Ameriką, o likusieji buvo priversti slėpti savo tikėjimą.
XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje pradėjo plisti Apšvietos idėjos, kurios akcentavo religinę toleranciją, žmogaus teises ir asmens laisvę. Šios idėjos darė įtaką karaliaus Liudviko XVI sprendimui iš dalies atkurti hugenotų teises. Versalio ediktas buvo išleistas siekiant sumažinti socialinę įtampą ir užtikrinti didesnę religinę laisvę.
Versalio ediktas suteikė protestantams keletą svarbių teisių. Pirma, jiems buvo garantuota teisė gyventi ir dirbti Prancūzijoje be persekiojimo dėl jų tikėjimo. Antra, jiems buvo suteiktos civilinės teisės, tokios kaip teisė įregistruoti gimimą, santuoką ir mirtį, kurios anksčiau buvo ribojamos arba visiškai draudžiamos. Trečia, protestantai galėjo užimti tam tikras valstybines pareigas, nors katalikybė ir toliau išliko oficialia Prancūzijos religija.
Nepaisant šių teisių, Versalio ediktas negrąžino pilnos religinės laisvės. Protestantams vis dar nebuvo leidžiama viešai rengti pamaldų, statyti bažnyčių ar aktyviai skleisti savo tikėjimo. Ediktas buvo kompromisinis sprendimas, kuriuo siekta sumažinti įtampą, tačiau jis neatitiko pilnos religinės laisvės principų.
Versalio ediktas buvo svarbus žingsnis link didesnės religinės tolerancijos Prancūzijoje ir pirmtakas platesniems pokyčiams, kurie įvyko po Prancūzijos revoliucijos. 1789 metais priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija įtvirtino religinės laisvės principą, o 1791 metais naujoji Prancūzijos Konstitucija visiškai garantavo religinę toleranciją visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tikėjimo.
Versalio ediktas parodo, kaip politinė valdžia gali palaipsniui judėti link tolerancijos ir žmogaus teisių užtikrinimo, net ir esant ilgai trunkantiems konfliktams. Jis simbolizuoja svarbią ribą tarp religinio fanatizmo ir modernesnės, tolerantiškesnės visuomenės kūrimo. Ediktas taip pat atspindi Apšvietos idėjų poveikį Prancūzijos politinei sistemai ir žymi pradžią naujos eros, kurioje religinė laisvė tampa viena pagrindinių žmogaus teisių.