Universalioji religija – tai idėja, siekianti suvienyti visas religijas į vieningą sistemą, kurioje išsaugomi esminiai kiekvienos religijos elementai. Ji kyla iš noro pašalinti religijų skirtumus ir prieštaravimus, sukurti vieningą religinių įsitikinimų platformą, atspindinčią visuotinius principus. Ši idėja daugelio religijų atstovų laikoma utopine ir dažnai susiduria su teologiniais, kultūriniais bei praktiniais sunkumais.
Mintis apie universalios religijos galimybę yra sena, tačiau ji įgavo daugiau dėmesio naujaisiais laikais, ypač XIX amžiuje. Vienas svarbiausių įvykių buvo 1893 metais Londone surengtas „Pasaulinis religijų parlamentas“. Toks forumas atspindėjo tikėjimą, kad religijos gali kalbėtis tarpusavyje, aptarti bendras vertybes ir galbūt net siekti susivienijimo. Panašias idėjas propagavo ir 1910 metais Berlyne įvykęs „Laisvosios krikščionybės ir religinės pažangos pasaulinis kongresas“.
Šios idėjos įgyvendinimą skatino ne tik socialiniai ir filosofiniai judėjimai, bet ir rytietiškų religijų bei šventraščių vertimai į europines kalbas. Upanišadų, Vedų ir budizmo tekstų pažinimas paskatino Vakarų pasaulį ieškoti bendrų ryšių tarp religijų. Tačiau dauguma bandymų kurti universalią religiją susidūrė su didele problema – religijų skirtumai yra ne tik paviršiniai, bet ir esminiai. Religijos ne tik suteikia tam tikrus moralinius principus, bet ir remiasi unikaliais šventraščiais, apeigomis bei doktrinomis, kurios dažnai viena kitai prieštarauja.
Dažniausiai bandymai sukurti universalią religiją baigdavosi sinkretizmu – kelių religijų elementų sujungimu į naują sistemą. Tačiau tokie sinkretiniai dariniai retai būna priimtini tradicinėms religijoms, nes jie dažniausiai praranda originalią prasmę ir gilumą. Vienas iš bandymų universalizuoti religiją buvo revoliucinės Prancūzijos metu sukurtas Proto kultas, tačiau jis greitai išnyko, nes nesugebėjo patenkinti žmonių religinių poreikių.
Indų filosofas Radhakrishnanas siūlė kitokį universalios religijos modelį – visos religijos galėtų įsilieti į hinduizmą, nes pastarasis geba pripažinti kitų religijų absoliutumą, tuo pačiu jas relativizuodamas. Tačiau toks požiūris taip pat nėra priimtinas daugeliui religinių bendruomenių, kurios brangina savo savitumą ir doktrinines ištakas.
Universalios religijos idėja dažnai susiduria su praktinėmis problemomis. Religijos nėra vien tik vertybių ar etikos sistema. Jos grindžiamos unikaliais tikėjimo aktais, šventomis tradicijomis ir dvasinėmis praktikomis, kurios dažnai yra nesuderinamos. Netgi bandymai rasti bendrą kalbą tarp religijų – kaip tai vyksta ekumeniniuose sąjūdžiuose – dažnai stringa dėl nesutarimų. Tai atskleidė ir „Pasaulinių religijų parlamentų“ istorija. Šiuose susirinkimuose tapo aišku, kad tai, kas skiria religijas, yra ne „istorinės apnašos“, kurias galima lengvai nuvalyti, bet jų esminė tapatybė.
Bandymus kurti universalios religijos idėją dažnai lydi dvi kryptys: arba įsivyravęs sinkretizmas sukuria naujas religines sistemas, arba religija sumažinama iki etikos, atmetant maldą, kultą ir dvasinius aspektus. Abi šios kryptys retai patenkina tikinčiųjų poreikius. Tuo tarpu naujosios religijos, kurios bando derinti skirtingų religijų ir okultizmo elementus, dažnai praranda aiškią tapatybę ir tampa atsitiktiniais mišiniais.
Universalios religijos siekis atskleidžia žmogaus troškimą rasti bendrą dvasinę kalbą. Tačiau religijų istorija ir jų savastis rodo, kad tokį siekį įgyvendinti yra nepaprastai sudėtinga. Religijų įvairovė kyla iš skirtingų kultūrinių, istorinių ir dvasinių patirčių, kurias suvienyti į vieningą sistemą beveik neįmanoma, nepažeidžiant jų autentiškumo.