Unitarizmas apibūdinamas kaip religinė tradicija, pabrėžianti vieną Dievybės prigimtį, nepaisant daugelio krikščionybės atšakų pripažįstamos Trejybės dogmos. Ankstyviausi unitarizmo užuomazgų randama XVI amžiuje, kai kai kurie reformacijos veikėjai, o vėliau ir dvasininkai, ėmė atmesti trinitarinį tikėjimą. Dėl to susiformavo bendruomenės, siekiančios laisviau interpretuoti Šventojo Rašto tekstus ir ugdyti asmeninę atsakomybę už dvasinius pasirinkimus.
Istorinė raida rodo, kad vienas svarbesnių unitarizmo centrų veikė Transilvanijoje (dabartinėje Rumunijoje), kur XVI amžiuje iškilo pastorius Ferencas Davidis. Jis tapo itin svarbiu teologu, kurio mokymas pabrėžė, jog Kristus nėra vienas iš Trejybės asmenų, o dievybės statusas suprantamas kitaip. Tuo metu unitarizmo idėjos kilo ir kitur, nes religinės reformos dvasia skatino įvairias protestantiškas kryptis nagrinėti Raštą savarankiškai. Dėl to susiformavo židiniai Lenkijoje, Vengrijoje, o vėliau Anglijoje bei JAV.
Laikui bėgant unitarizmas ėmė keistis, atsižvelgdamas į visuomenės poreikius ir filosofines kryptis. JAV susiformavusi bendruomenė dar labiau pabrėžė individualią dvasinę laisvę, kurios pagrindas – racionalus, asmeninis santykis su dieviškumo samprata. Ten gimė stipri tradicija, jungianti religinę laisvę su socialiniu aktyvizmu. Daugelis unitarizmo atstovų rėmė judėjimus, susijusius su vergijos panaikinimu, moterų teisių plėtra ir žmogaus teisių apsauga. Vykstant permainoms, kai kurie unitarai jungėsi su universalistais, kurie taip pat siekė plačiai atverti religijos rėmus, priimantį požiūrį į įvairius tikėjimus ir nuostatas.
Unitarizmo mokymas skatina kritiškai ir drauge pagarbiai vertinti senąsias dogmas. Mokoma, kad kiekvienas tikintysis turi teisę interpretuoti Rašto tekstus, ieškoti asmeninio kelio link dvasinio sąmoningumo. Iš to kyla polinkis į netrivialias biblines interpretacijas ar net platesnį religinį tyrinėjimą, įtraukiant kitų pasaulio tradicijų mintis. Bendruomenių apeigos paprastai pasižymi paprastumu ir nenormine liturgija. Daugelis meldžiasi be pernelyg iškilmingų ritualų, pabrėždami bendrą siekį puoselėti bendruomeniškumą, pagarbią diskusiją ir ugdyti meilę artimui.
Kai kuriose šalyse unitarai turi formalius bažnyčių tinklus, kurie veikia panašiai kaip kitos protestantinės konfesijos. Kitose vietose siekiama dar platesnio bendradarbiavimo su įvairiais humanistiniais, panteistiniais ar net agnostiniais sąjūdžiais. Tokia atvirumo dvasia lemia, kad unitarizmo rėmuose galima sutikti tikinčiųjų, turinčių labai skirtingų požiūrių į dievybę. Vieni išpažįsta krikščionišką požiūrį, nors nepripažįsta Trejybės, kiti ieško sintezės su budistinėmis, pagoniškomis ar laisvojo tikėjimo idėjomis. Neretai visi randa bendrų sąlyčio taškų per solidarumą, moralinių vertybių paieškas, pagarbą žmogaus orumui.
Kai kur unitarų bendruomenės išlaiko istorines šaknis, pavyzdžiui, Transilvanijoje, kur iki šiol veikia senosios unitarų bažnyčios. Tose vietose bendruomenės ypač rūpinasi tradicijų tęstinumu, religinės tapatybės išsaugojimu, kartu stengdamasi suprasti dabarties iššūkius. Vykdoma švietėjiška veikla, bendruomenės suinteresuotos suteikti savo nariams galimybę dalyvauti atvirose diskusijose.
Modernus unitarizmas drąsina pastangas išsilaisvinti iš dogmatizmo, tačiau neprarasti pagarbos krikščionybės paveldui. Tai reiškia, kad kiekvienas narys kviečiamas sąmoningai rinktis vertybes, kurios jam artimos, ir palaikyti atvirą, bendruomeninį tikėjimą. Dėl to unitarizmas neretai traktuojamas kaip religijos atmaina, kuri sutelkia laisvos minties žmones, tikinčius nuoširdžia meile artimui bei bendra atsakomybe už pasaulio gerovę. Dvasinė kelionė matoma kaip dinamiškas procesas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas paprastam, bet kartu prasmingam žmogiškumui, tikėjimo plėtrai ir bendram veikimui, teikiant viltį visuomenės pokyčiams.