Unitai yra krikščionys, priklausantys Rytų Bažnyčioms, kurios savo liturginiais, teologiniais ir kultūriniais bruožais išsiskiria iš Vakarų krikščionybės tradicijos, tačiau pripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios dogmatiką ir jurisdikciją. Unitų atsiradimas siejamas su Bažnyčios skaldymosi procesais ir vėlesnėmis pastangomis atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų krikščionių.
Istoriškai unitų judėjimas atsirado po Didžiojo skilimo 1054 metais, kai Rytų Ortodoksų Bažnyčia atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Nors skilimas kilo dėl teologinių ir politinių nesutarimų, tam tikros Rytų krikščionių bendruomenės siekė atkurti vienybę su Roma, išlaikydamos savo liturginę ir teologinę tradiciją. Toks susitarimas buvo grindžiamas tam tikrais sąlyginiais kompromisais, leidusiais šioms bendruomenėms išlaikyti unikalų liturginį paveldą, tačiau pripažįstant Romos Popiežių kaip Bažnyčios vadovą ir priimant Katalikų Bažnyčios dogmas.
Vienas iš reikšmingiausių unitų istorijos įvykių buvo Bresto unija 1596 metais, kurioje dalyvavo dalis Ukrainos ir Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkijos. Bresto susitarimas nustatė, kad šios bendruomenės pripažins Romos Popiežiaus autoritetą, tačiau išlaikys Bizantijos liturgiją, slavų kalbą pamaldose ir ortodoksinę dvasinę tradiciją. Tai leido išsaugoti kultūrinį ir liturginį unikalumą, kuris iki šiol išlieka vienas iš pagrindinių unitų tapatybės bruožų.
Unitai išlaiko Rytų Bažnyčių tradicijas, įskaitant pamaldų formas, sakramentų teikimo tvarką, ikonografiją ir liturginius drabužius. Jie dažnai naudoja bizantišką, sirų, armėnų ar kitas Rytų liturgines formas, kurios laikomos senosiomis krikščionių tradicijomis. Unitų šventovėse išlaikomas įprastas Rytų Bažnyčių interjero išdėstymas, įskaitant ikonostasą – dekoratyvinę pertvarą su ikonų eilėmis, skiriančią altorių nuo pagrindinės bažnyčios erdvės.
Teologiniu požiūriu unitai laikosi Katalikų Bažnyčios dogmatikų, tokių kaip Tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe, Mergelės Marijos nekaltasis prasidėjimas, tikėjimas skaistykla ir kitų. Jie pripažįsta ir Romos Popiežiaus neklystamumo dogmą, nors jų teologiniai tekstai dažnai išreiškia šias dogmas Rytų teologinei kalbai būdingomis sąvokomis. Unitai savo tradicijoje ypač pabrėžia dvasinį gyvenimą, asketizmą ir liturginį maldingumą, paveldėtą iš Rytų krikščionybės.
Vienas iš reikšmingų unitų bendruomenės bruožų yra jų pastangos suvienyti Vakarų ir Rytų krikščionybę ne tik teologiškai, bet ir kultūriškai. Jie atstovauja tiltą tarp šių dviejų tradicijų, parodydami, kad vienybė Bažnyčioje gali egzistuoti nepaisant skirtingų liturginių praktikų ar teologinių akcentų. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Ut Unum Sint teigė, kad „Bažnyčia kviečia visus krikščionis į pilną vienybę, kuri išreiškia mūsų bendrą pašaukimą būti viena Kristaus Kūnu.“
Šiandien unitai gyvena daugelyje pasaulio šalių, tačiau jų didžiausios bendruomenės randamos Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Indijoje. Jie sudaro reikšmingą dalį Katalikų Bažnyčios, išlaikydami ne tik religinę vienybę su Roma, bet ir savo istorines tradicijas bei unikalią tapatybę. Unitų egzistencija atspindi Bažnyčios universalumą, leidžiantį vienybėje sujungti skirtingas kultūras ir dvasines patirtis.
Unitų istorija ir jų teologinė tradicija kviečia krikščionis apmąstyti vienybės ir įvairovės prasmę. Jie liudija, kad tikėjimo esmė nėra vien tik formų vienodumas, bet bendras Kristaus Evangelijos liudijimas. Unitų liturgija, maldingumas ir kultūra yra gyvas Bažnyčios tradicijos liudijimas, kuris išlaiko pusiausvyrą tarp teologinių tiesų ir kultūrinio tapatumo. Tai yra priminimas, kad Kristaus Bažnyčia yra viena, tačiau ji kviečia visus tautas ir tradicijas į bendrą tikėjimą ir Dievo garbinimą.