Tukididas gyveno V amžiuje prieš Kristų ir laikomas vienu pirmųjų istorikų, taikiusiu kritinį metodą, kuris rėmėsi liudijimais bei racionaliu įvykių vertinimu. Jo parašytas veikalas apie Peloponeso karą vadinamas reikšmingu indėliu į istorijos mokslą, nes autorius siekė objektyvumo, vengė mitinių paaiškinimų ir rėmėsi tiesiogine savo epochos patirtimi. Pasak aiškinimų, Tukididą ypač domino žmonių veiksmai konfliktų metu, priimami politiniai bei kariniai sprendimai ir galimos tokių sprendimų pasekmės.
Veikalas pradedamas teiginiu, kad Peloponeso karas buvęs didžiausias graikų tarpusavio susirėmimas. Autorius stengiasi nurodyti priežastis, vedusias prie Atėnų ir Spartos varžymosi, pateikdamas detales apie politinę sandarą, diplomatinius žingsnius ir didėjančią įtampą, kuri galiausiai išvirto į visą Graikiją apėmusį konfliktą. Tekste būna siekiama surinkti informaciją tiek iš atėniečių, tiek iš jų priešininkų, taip pat pasitelkiami Tukidido asmeniniai prisiminimai, nes jis pats buvo ištremtas dėl, kaip teigiama, pralaimėjimų vadovaujant karinėms pajėgoms. Ištrėmimas leido jam laisviau bendrauti su kariaujančių pusių atstovais, todėl atsirado galimybė žvelgti į istorinį vyksmą iš daugiau negu vieno taško.
Autorius dažnai aptaria moralinius ir psichologinius aspektus, išryškindamas vadovų klaidas, politinį trumparegiškumą, aistrų įtaką sprendimams. Įdomus atvejis – dialogas tarp atėniečių ir melių, kuriame atėniečiai reiškia stipresnės valstybės agresyvią poziciją prieš silpnesnius. Ten ištariami tokie žodžiai: „Teisingumas įmanomas tik tarp lygių galiomis, nes stiprieji daro, ką gali, o silpnieji privalo paklusti.“ Tokia mąstysena atskleidžia, jog Tukididui rūpėjo ne vien herojiški pasakojimai, bet ir realūs galios santykiai, tautų interesai, jėgos diktuojamos sąlygos.
Kai kuriais atvejais autorius pateikia gana filosofines įžvalgas apie žmonių prigimtį, nurodydamas, kad karas iškelia į paviršių žemiausius instinktus, paniekina nusistovėjusias elgesio normas. Veikale galima rasti vietų, kur aprašomi baisūs pilietinių rietenų nulemti žiaurumai. Pasitelkiant Korkyros pavyzdį, Tukididas parodo, kaip visuomenę apima baimė ir neapykanta, nelieka saiko net tarp tautiečių.
Teksto kalba nėra iliustruota legendomis ar poetiškais elementais, nes tikslas buvo siekti tikroviškumo. Autorius pats rašo: „Tai ne kūrinys, skirtas trumpalaikei puošmenai. Jis tarnauja amžinybei.“ Tokio tikslo vedamas pasakojimą kreipia prie faktų, stengiasi išvengti klaidinimų. Dėl gana sausų karinių veiksmų aprašymų gali susidaryti įspūdis, kad tekstas mažiau žaismingas, palyginus su Herodoto pateikiamomis istorijomis, bet būtent toks stilius ir parodo autoriui rūpėjus sistemingą prieigą.
Išminčiai, vėliau nagrinėję Tukidido palikimą, atkreipė dėmesį į racionalaus požiūrio svarbą. Autorius pabrėždavo, kad karuose lemtingu veiksniu tampa ne tik dieviškas palaikymas, bet ir žmonių sprendimai, karvedžių gabumai, armijų pajėgumas. Toks požiūris vėlesniais amžiais turėjo įtakos Europoje bręstančiam istorijos mokslui, kai mokslininkai ėmė labiau akcentuoti šaltinių analizę ir stengėsi atskirti tikrus įvykius nuo padavimų.
Tekste domimasi ir demokratijos veikimo principais. Tiesa, galima pastebėti, kad rašytojas kartais vertina atėniečių politiką kritiškai, nes demokratinė santvarka turėjo savų trūkumų, ypač kai minia pasiduodavo charizmatiškiems oratoriams ir neišvengdavo klaidingų sprendimų. Geriausiai tai atsiskleidžia, kai kalbama apie Periklio kalbas ar Kleono pasirodymus. Dėl to autoriumi rėmėsi būsimos politinės teorijos kryptys, siekusios suvokti, kaip išvengti iškreiptos žmonių masės įtakos strateginiams krašto pasirinkimams.
Tukididas išliko kaip vienas tiksliausių senovės atstovų, siekusių aprašyti didelio masto konfliktą. Vieni tyrėjai jį laiko pirmuoju politologu, kiti – tiesiog blaivios minties istorijos kūrėju, gebėjusiu atsiriboti nuo pasakų. Kiekviena karta atnaujina interpretacijas, nes veikalas apie Peloponeso karą rodo, kokią reikšmę žmonių sprendimai turi kraštų likimui, kokia svarbi tvarkinga ir išsami faktų analizė. Priimant naujus vertimus, aptariamas ne tik karinis pasakojimas, bet ir neblėstantis moralinis krūvis, paskatinantis klausti, kuo vadovaujasi visuomenė sudėtingomis aplinkybėmis. Autorius, gyvendamas to meto sumaištyje, suteikė pamatinę prieigą prie istorijos, pagrįstos protu ir atsakingu liudijimu. Toks bruožas lėmė, kad jo kūrinys liko aktualus ilgus amžius, kai įvairios tautos bandė suprasti praeities pamokas ir įvertinti, kaip rimtai reikia žiūrėti į istorinį dokumentą.