Trijų išminčių kelionė aprašoma Evangelijoje pagal Matą. Pasak tradicijos, jie atvyko iš rytų regionų, sekdami ypatingu dangaus reiškiniu. Tų asmenų kelias susietas su tikėjimu, kad gimė svarbus Karalius, galintis įnešti naujų vėjų į Judaikos tautos istoriją. Pasakojime matyti, jog dangaus šviesa vedė juos iki Jeruzalės apylinkių, kur išminčiai pirmiausia ėjo pas Erodą, norėdami sužinoti apie naujagimį, nes manė, jog karalius išmano naujausią informaciją apie regiono įvykius.
Išminčių istorija išryškina netikėtą paradoksą: Romos imperijos paskirtas vietinis valdovas Erodas nejautė džiaugsmo išgirdęs, kad gimė figūra, galinti paveldėti Dovydo sostą. Kai kurie istorikai mano, jog Erodą trikdė galimas jo valdžios susilpnėjimas. Legendose teigiama, kad jis bandė išsiaiškinti naujagimio buvimo vietą, siekdamas įvesti savo tvarką. Išminčiai, nujausdami klastą, po susitikimo su Erodu nebegrįžo pas jį, bet patraukė į kitą kelią, taip užkirsdami kelią galimai valdovo agresijai.
Kalbama, kad išminčiai nebuvo vien karaliai, nes šaltiniai mini jų gebėjimą aiškinti žvaigždes bei numatyti svarbius pasaulio istorijos posūkius. Bibliniai tekstai sieja tų išminčių dovanas su reikšmingomis simbolinėmis prasmėmis. Aukso priskyrimas karališkai kilmei, smilkalai atspindi dieviškąją kilmę, o mira siejama su kančios ir mirties realybe. Šitos trys dovanos vėliau ėmė simbolizuoti Jėzaus kaip Karaliaus, Dievo Sūnaus ir Auko savybes. Apie jų vardus amžių bėgyje susiklostė tradicijų, tačiau krikščioniškajame pavelde dažniausiai minima Kasparo, Melchioro ir Baltazaro trijulė.
Kelionė, apipinta paslaptingumu, atskleidžia, kaip Dievo vedimas pasiekia įvairius žmones iš tolimų kraštų. Evangelijų kontekste matoma, kad Pradžia, kuomet Jėzus gimė, sulaukė atgarsio ne vien vietos aplinkoje. Tų išminčių pasirodymas rodo pasaulinę Kristaus misiją, nes jie atstovavo ne žydų, o pagonių aplinkai. Tai įkvepia suprasti, jog dieviškoji malonė gali paliesti kiekvieną, nesvarbu, kokiai tautai ar kultūrai priklausoma.
Išminčių kelionė aktuali iki šiandien, nes daugelis krikščionių švenčia Trijų Karalių iškilmę, siejančiąsi su Viešpaties Apsireiškimu. Liaudies papročiuose gyvuoja vadinamųjų namų pašventinimo apeigų paprotys, kai virš durų kreida užrašomos trys pirmosios vardų raidės. Tai daroma maldoje tikintis apsaugos ir dieviškosios palaimos. Kai kuriuose kraštuose rengiamos eisenos, kur bendruomenė, pasipuošusi karališkomis karūnomis, prisimena istoriją, kai iš tolimų šalių atvyko dangaus vedami svečiai.
Daugelio teologų nuomone, kelionė liudija dieviškosios Apvaizdos veikimą, nes tolimų vietų gyventojai gebėjo atpažinti Mesijo atėjimo svarbą. Išminčiai išreiškė pagarbą Jėzui dovanomis, atliepė jo pranašystes ir paskleidė žinią apie naują viltį. Tikėjimo kelionės palyginimas su tų išminčių nuotoliu skatina nebijoti dvasinių ieškojimų, kartais atrodančių sunkiai įveikiamų. Kiekvienas gali atrasti savo žvaigždę, vedančią pas Kūrėją, nepriklausomai nuo socialinio statuso, geografinio atstumo ar kultūrinio identiteto.
Tradicijoje driekiasi mintis, kad ta istorija kviečia išdrįsti eiti į nežinią, panašiai kaip tie išminčiai. Kiekvienas tikintysis kviečiamas ne tik prisiminti istorinius įvykius, bet ir pasidomėti, ką reiškia atnešti savo dovanas Kristui. Tai gali būti meilė artimui, nuolankumas bei sąžiningas atsidavimas tikėjimo vertybėms.