Kas yra tikėjimo subjektyvizmas?

Tikėjimo subjektyvizmas siejamas su pasikeitusiu žmogaus santykiu su dvasine tikrove modernioje aplinkoje. Kai socialinės struktūros išgyvena didelę transformaciją, nyksta vienakryptis religijos autoritetas ir atsiveria įvairovė filosofinių, mokslinių bei kultūrinių perspektyvų. Asmuo renkasi individualius dvasinius principus, kartais nesitaikydamas prie tradicinių institucijų nustatytų reikalavimų. Taip skleidžiasi požiūris, jog kiekvieno individuali sąmonė turi suverenią teisę apsispręsti, kaip įprasminti gyvenimą. Ši aplinkybė išryškėja naujoje industrinėje visuomenėje, kuri daugiau dėmesio skiria technologinei pažangai ir vartojimo idealams.

Iš senųjų Bažnyčios laikų yra išlikę pasakojimų apie bendruomenių vienybę, kurią palaikė bendras dalyvavimas sakramentuose ar dogmose. Viduramžiais beveik visa Europa rėmėsi vieningu religiniu pasaulėvaizdžiu. Vėliau reformacijos laikotarpiu prasidėjo kitokia kryptis, kviesdavusi asmenį tiesiogiai ieškoti ryšio su Dievu, nenaudojant sudėtingų tarpininkavimo mechanizmų. Laikui bėgant atsirado erdvė vis plačiau taikyti racionalų tyrimą, kuris skatino žmogų remtis mokslu ir empirine patirtimi. Tai sustiprino sekuliarizacijos bangą, kur tradicinės religinės doktrinos neteko išskirtinio statuso. Religinis tikėjimas iš viešos erdvės persikėlė į individo sritį, suteikdamas pirmenybę vidinei interpretacijai. Vėlesniame etape įsivyravo pluralizmas, atveriantis daugybę dvasinių pasirinkimų.

O‘Dea aprašė modernios visuomenės bruožus, kuriuose mitologinis mąstymas užleidžia vietą loginiam požiūriui. Tačiau tai nereiškia, kad tikėjimo pradas išnyksta. Visuomenė, netekusi ankstesnės autoritetingos religinės sistemos, palieka žmogui laisvę sukurti savą pasakojimą apie gyvenimo prasmę ir antgamtinį matmenį. Tokiu būdu susiformuoja subjektyvūs dvasiniai keliai, kuriuose akcentuojamas asmeninis ryšys su dieviškuoju ar paslaptingu pasaulio pamatu. Biblijoje galima rasti užuominų, kai pranašai ar psalmininkai išreiškė individualias maldas, išplaukiančias iš širdies gelmės, nekreipiant dėmesio į kolektyvinę tradiciją. Tokios scenos rodo, kad subjektyvi tikėjimo išraiška nėra naujas reiškinys, nors dabartinė visuomenė jai teikia platesnes galimybes.

Kai kurie teologai stebi, jog tikėjimo subjektyvizmas gali turėti skirtingą poveikį. Vieniems tai suteikia gaivią erdvę atsigręžti į pagrindinius egzistencijos klausimus. Kitus ši tendencija skatina atsiriboti nuo bet kokių institucijų, siekiant išlaikyti grynai asmeninę dvasios patirtį. Socialinė plotmė rodo, kad bendrų moralės normų praradimas gali didinti vertybinį neapibrėžtumą. Tačiau atsiranda ir entuziastingų naujos bendrystės formų, kuriose asmenys susitinka trokšdami atrasti vidinę tapatybę. Ryškėja iniciatyvos, jungiančios meditaciją, kitų kultūrų dvasingumą bei individualius skaitymus, kuriuose pabrėžiamas nuoširdus santykis su Visata. Šis dvasinis mozaikiškumas tampa tarsi atspindžiu aplinkoje, kurioje tradicijos vaidmuo menkėja. Tikėjimo subjektyvizmas, nors ir sulaukia įvairių vertinimų, išlieka viena svarbiausių šių laikų religijos transformacijos temų, kviečiančių permąstyti, ką reiškia būti tikinčiuoju modernioje kultūroje.