Tesalonikų Ediktas buvo išleistas 380 metais Romos imperatoriaus Teodosijaus I, kartu su bendraimperatoriais Gracijanu ir Valentinijonu II. Šis ediktas oficialiai įtvirtino krikščionybę, konkrečiai Nicėjos susirinkime priimtą tikėjimą, kaip vienintelę teisėtą religiją Romos imperijoje. Ediktas padarė krikščionybę valstybės remiama religija ir uždraudė erezijas.
Šio dokumento tekstas buvo paskelbtas Tesaloniko mieste, todėl jis žinomas Tesalonikų Edikto vardu. Ediktas nurodė, kad visi Romos imperijos piliečiai privalo laikytis „katalikiško ir apaštališko“ tikėjimo, kurį skelbė Romos vyskupas ir Aleksandrijos vyskupas. Tie, kurie neatitiko šio tikėjimo, buvo laikomi „bepročiais erezijos šalininkais“ ir susidūrė su teisės apribojimais bei persekiojimais.
Tesalonikų Ediktas buvo esminis posūkio taškas Romos imperijos religijos istorijoje, nes jis oficialiai įtvirtino krikščionybę kaip dominuojančią religiją ir pradėjo ilgalaikį procesą, kuriame krikščioniškas tikėjimas tapo neatsiejama valstybės dalimi.