Teokratija yra valdymo forma, kurioje aukščiausia politinė valdžia yra sutelkta religinio autoriteto rankose, o valstybės politika tiesiogiai grindžiama religijos principais. Šioje sistemoje valdantieji religiniai lyderiai ne tik tvarko dvasinius reikalus, bet ir vadovauja politiniam bei socialiniam gyvenimui. Teokratija dažnai laikoma viena iš seniausių valdymo formų, nes ji glaudžiai susijusi su pirmykščių visuomenių religine sąmone, kur dieviškoji valdžia buvo laikoma pagrindu žemiškai tvarkai.
Arabų kalifatai yra vienas žymiausių istorinių teokratijos pavyzdžių. Čia kalifas, laikomas tiek politiniu, tiek religiniu vadovu, valdė remdamasis islamo teisės principais (šariatu). Panaši sistema veikė ir Tibeto budizme, kur Dalai Lama buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir pasaulietinis valdovas, atsakingas už Tibeto politinį valdymą. Mahometas, islamo pranašas, taip pat įtvirtino teokratinę valdymo sistemą, kurioje dvasinė ir politinė valdžia buvo neatskiriamos.
Viduramžių krikščionybėje teokratiniai elementai taip pat buvo ryškūs. Nors popiežius buvo daugiau dvasinis autoritetas, o ne tiesioginis politinis valdovas, tam tikrais laikotarpiais, ypač iki XIII amžiaus, jo įtaka politiniam gyvenimui buvo itin stipri. Popiežiai ne tik karūnuodavo monarchus, bet ir reguliuodavo jų politinius sprendimus, pavyzdžiui, skelbdami kryžiaus žygius ar spręsdami tarptautinius konfliktus.
Teokratijos bruožų galima rasti ir baltų tautų istorijoje. Pasak Petro Dusburgiečio ir Simono Grunau liudijimų, prūsų krivis krivaitis turėjo nepaprastą autoritetą. Šis dvasinis lyderis buvo laikomas „dievų burna“, todėl jo žodis buvo galutinis sprendžiant karinius, politinius ar socialinius klausimus. Krivis taip pat turėjo teisę leisti įstatymus ir juos vykdyti, o be jo pritarimo pasaulietiniai valdovai negalėjo imtis reikšmingų iniciatyvų.
Keltų druidai taip pat galėtų būti laikomi teokratinės valdžios pavyzdžiu. Antikos autoriai, tokie kaip Strabonas ar Diodoras, liudijo, kad keltų karaliai negalėjo priimti sprendimų be druidų pritarimo. Airijoje ankstyvaisiais viduramžiais druidai buvo svarbūs karaliaus dvaro pareigūnai, kurie darė įtaką tiek religiniams, tiek politiniams sprendimams.
Nepaisant tokių pavyzdžių, teokratija istorijoje buvo gana reta valdymo forma. Ji dažniausiai egzistavo tais laikotarpiais ir tose visuomenėse, kur religija buvo visapusiškai integruota į kasdienį gyvenimą, o religiniai autoritetai turėjo absoliučią galią. Tačiau teokratinės sistemos paprastai buvo pažeidžiamos religinių ir politinių pokyčių. Pavyzdžiui, keltų druidų galia išnyko kartu su krikščionybės plitimu, o prūsų krivių autoritetas buvo sunaikintas po baltų žemių kristianizacijos.
Šiuolaikiniame pasaulyje teokratijos yra retos, tačiau vis dar egzistuoja, pavyzdžiui, Irane, kur aukščiausias lyderis, remdamasis šariatu, turi tiek religinę, tiek politinę valdžią. Radikalios religinės grupės kai kuriose islamo šalyse taip pat siekia atkurti teokratinį valdymo modelį, grįžtant prie ankstyvųjų kalifatų idealų.
Teokratija yra įdomi kaip valdymo forma, kuri sujungia religiją ir politiką į vieną visumą, tačiau jos veiksmingumas priklauso nuo konkrečios religijos ir visuomenės konteksto. Ji dažniausiai pasirodo tose kultūrose, kur religinė pasaulėžiūra yra svarbiausias visuomenės organizacijos pagrindas, tačiau kartu ji susiduria su iššūkiais, kai visuomenė pereina į sekuliarumo ar religinės įvairovės etapą.