Žodis teofanija kilęs iš graikų kalbos: theos – Dievas ir phaino – pasirodyti, pasireikšti. Tai sąvoka, kuria apibūdinami ypatingi Dievo apsireiškimai žmogui – tokie, kurie palieka ne tik regimą ar girdimą ženklą, bet perveria ir širdį. Teofanija reiškia, kad Dievas ne tik kalba, bet tampa juntamas – per balsą, liepsną, audrą ar tylą. Tai akimirka, kai Dievas pasilenkia.
Biblijoje teofanijų daug – jos pasirodo lyg šviesos blyksniai tamsiame lauke, kai žmogus pamato ne pasaulį, o Jo Kūrėją.
Mozė prie degančio krūmo – viena ryškiausių teofanijų (Iš 3,1–6). Dievas pasirodo liepsnoje, kuri nedegina. Jis ištaria savo vardą: „Aš Esu, kuris Esu“ – tai ne tik žodžiai, tai buvimas. Mozė ne tik mato, jis nusiauna sandalus, nes žemė tampa šventa.
Dievas ant Sinajaus kalno (Iš 19–20) – griaustiniai, žaibai, tamsūs debesys, o jų centre – Dievas. Jis duoda Įstatymą, bet pirmiausia – Jis pasirodo. Tauta mato, girdi, dreba. Tai šventas siaubas, bet ir bendrystės kvietimas.
Pranašas Elijas ant Horebo (1 Kar 19,11–13) – Dievas čia pasirodo kitaip. Ne per audrą, ne per žemės drebėjimą, bet per tylų švelnų dvelksmą. Tai viena subtiliausių teofanijų – tarsi priminimas, kad Dievas kalba ir tyliai, kai žmogus išmoksta klausytis.
Jėzaus Krikštas Jordano upėje – Naujajame Testamente Dievo apsireiškimas tampa trejybinis: „Jam besimeldžiant atsivėrė dangus, Šventoji Dvasia nusileido kūnišku pavidalu, tarsi balandis, ir iš dangaus nuskambėjo balsas: ‘Tu mano mylimasis Sūnus’“ (Lk 3,21–22). Čia teofanija tampa Tėvo, Sūnaus ir Dvasios susitikimu žmonių akivaizdoje.
Apsireiškimas ant Taboro kalno (Mt 17,1–8) – vadinamas Jėzaus atsimainymu. Jo veidas spindi, drabužiai tampa akinamai balti, balsas iš debesies sako: „Šitas mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“ Tai ne tik regėjimas, tai gilus tikrovės persiskleidimas – mokiniai mato, kas Jėzus yra iš tiesų.
Pauliaus atsivertimas prie Damasko (Apd 9,1–9) – šviesa iš dangaus, balsas, kuris vadina vardu: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Tai teofanija, kuri apverčia gyvenimą. Po šios šviesos Paulius nebemato, bet ima matyti tiesą.
Ką sako teofanija?
Teofanija – tai dažniausiai kvietimas. Dievas pasirodo, kad žmogų pašauktų: į misiją (Mozė), į paklusnumą (Izraelis), į tylą (Elijas), į tikėjimą (apaštalai), į atsivertimą (Paulius). Teofanija nepalieka žmogaus ten, kur jis buvo – ji įveda į kitą būvį.
Be to, teofanija visada išlaiko įtampą tarp artumo ir šventumo. Dievas ateina arti, bet neleidžia žmogui Jo „paimti“. Jis pasirodo, bet vis tiek lieka neaprėpiamas. Tai šviesa, kuri apakina, ir balsas, kuris pažadina.
Šiandien žmonės dažnai nepatiria regimų teofanijų. Tačiau tikėjimo tradicija kalba apie vidines: kai širdis netikėtai atpažįsta Dievo buvimą, kai maldoje įvyksta lūžis, kai pasaulis staiga tampa skaidrus Jo šviesoje. Ir kiekviena Eucharistija, kiekvienas tikras susitikimas su Dievo žodžiu, kiekvienas gailestingumo veiksmas turi teofanijos prigimtį – Dievas pasirodo per ženklus, kurie kalba Jo vardu.
Teofanija – tai tiesos blyksnis. Ji primena, kad Dievas nėra toli. Jis neslepiasi, bet pasirodo tada, kai žmogus išmoksta nusiimti sandalus, nutilti ir stovėti – ne šiaip sau, bet „Dievo akivaizdoje“.