Teocentrinis ignaciškasis humanizmas – tai pasaulėžiūra, kurios pagrindas yra Dievo (teocentrizmo) ir žmogaus (humanizmo) santykis. Nors šios dvi sąvokos gali atrodyti prieštaringos, ignaciškajame požiūryje jos darniai sugyvena. Teocentrinis humanizmas orientuojasi į žmogų, kuris savo egzistencijoje pirmiausia ieško ryšio su Dievu ir Jo valia, tačiau tuo pačiu išlieka giliai susijęs su kitais žmonėmis ir pasauliu.
Ignaciškasis humanizmas iškyla iš šv. Ignaco Lojolos dvasinio palikimo, pabrėžiančio Dievo ieškojimą visur – tiek dvasiniuose, tiek pasaulietiniuose dalykuose. Žmogus šiame kontekste tampa kūriniu, kuris peržengia fizinį pasaulį ir pojūčius, siekdamas gilesnės prasmės ir amžinybės. Tai yra humanizmas, kuriame žmogus laukia, klausosi ir viliasi, stengdamasis ne tik gyventi pagal žemiškus įstatymus, bet ir siekti transcendentinės realybės bei Dievo pažinimo.
Šis požiūris skatina žmogų būti atviru, nuolankiu ir pasiruošusiu priimti Dievo valią, tuo pačiu siekiant savirealizacijos ir tobulėjimo per gyvenimą, pagrįstą meile, atjauta ir tarnyste kitiems.