Tenrikyo yra japonų kilmės religija, kurią XIX a. viduryje įkūrė Miki Nakayama, dažnai vadinama Oyasama (motina). Tenrikyo pabrėžia Dievo kaip tėvo (Tenri-O-no-Mikoto) meilę žmonijai ir siekia, kad žmonės gyventų su dėkingumu, altruizmu bei harmonijoje su dieviškaisiais principais. Pagrindinis šios religijos tikslas yra padėti žmonėms pasiekti „dainokokū“ – gyvenimą, kupiną tikrosios džiaugsmo būsenos, atsirandančios iš vienybės su dieviškuoju planu.
Tenrikyo doktrina remiasi idėja, kad žmonija ir visa kūrinija kilo iš dieviškosios valios ir yra neatsiejama nuo dieviškosios meilės. Dievas yra ne tik kūrėjas, bet ir tėvas, kuris nuolat rūpinasi savo vaikais – žmonija. Pagrindinė Tenrikyo koncepcija yra „jakoj“, kuri reiškia, kad žmogus turėtų siekti tobulėti per gerus darbus, meilę artimui ir pastangas atitikti dieviškąją valią. Laimė pasiekiama per teisingą gyvenimą, gerumą ir tarnystę kitiems.
- Tenrikyo pripažįsta Dievą kaip Tenri-O-no-Mikoto, kurio vardas gali būti verčiamas kaip „Dangaus ir Žemės Valdovas“. Tikima, kad jis valdo ir vadovauja visai kūrinijai, tačiau jo meilė yra orientuota į žmonijos dvasinę raidą.
- Religijoje pabrėžiama, kad žmogaus siela yra amžina ir reinkarnacija yra gyvenimo ciklo dalis. Per daug gyvenimų siela mokosi ir tobulėja, kol galiausiai pasiekia „dainokokū“ – būseną, kai žmogus gali pilnai suvokti dieviškąją realybę ir džiaugtis gyvenimu be kančios.
Vienas svarbiausių Tenrikyo tikslų yra vadinamoji „Tsutome“ – tai ritualai, kurie apima ir fizinius, ir dvasinius pratimus, skirtus atkurti harmoniją tarp žmonių ir dieviškosios jėgos. Šie ritualai atliekami kaip tarnystė Dievui ir apima dainavimą, šokius ir maldas, kurios yra skirtos išreikšti dėkingumą ir sustiprinti ryšį su dieviškumu. Ritualų atlikimas yra neatsiejama Tenrikyo dvasinio gyvenimo dalis ir padeda siekti vidinės bei išorinės harmonijos.
- „Hinokishin“ yra kita svarbi Tenrikyo praktika. Tai reiškia altruistinius veiksmus ir savanorišką tarnavimą kitiems. Ši praktika laikoma pagrindiniu būdu išreikšti savo dėkingumą Dievui ir padėti kurti džiaugsmingą pasaulį. Savanoriška tarnystė kitiems yra neatsiejama nuo dvasinio tobulėjimo ir harmonijos su dieviškuoju planu.
- Tenrikyo doktrina taip pat moko, kad žmogaus kančia yra dvasinio neišmanymo arba nesąmoningų veiksmų rezultatas. Dievas, kaip mylintis tėvas, padeda žmonėms mokytis iš savo klaidų ir perkančia išgryninti savo dvasinį kelią. Svarbu suvokti, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes, o gerų darbų ir dorų veiksmų praktika yra raktas į laimingą gyvenimą.
Tenrikyo šventasis raštas vadinamas „Ofudesaki“, o tai reiškia „Šeimininko rašiklis“. Tai knyga, parašyta Miki Nakayama per dieviškąjį apreiškimą. „Ofudesaki“ apima mokymus apie gyvenimo tikslą, dieviškąją valią ir praktikas, padedančias pasiekti „dainokokū“. Kitas svarbus tekstas yra „Mikagura-Uta“, ritualinių dainų rinkinys, kuris yra naudojamas atliekant Tsutome ritualus. Šie tekstai laikomi dieviškosios išminties šaltiniais, kurie padeda žmogui geriau suprasti savo gyvenimo misiją ir dvasinį kelią.
- Tenrikyo organizacija pabrėžia, kad dvasinis augimas turi vykti per asmeninę patirtį ir veiksmus, kurie prisideda prie bendruomenės gerovės. Jie skatina praktikuoti tai, kas naudinga visai visuomenei, kad būtų sukurta taika ir džiaugsmas visiems.
- Tenrikyo bendruomenė taip pat aktyviai dalyvauja socialiniuose projektuose, siekdama padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, ypač stichinių nelaimių metu. Bendruomenės nariai dažnai teikia savanorišką pagalbą, įgyvendindami „Hinokishin“ principus.
Nors Tenrikyo yra kilusi iš Japonijos, ji turi pasekėjų visame pasaulyje ir jos mokymai yra skirti visai žmonijai. Religija pabrėžia asmeninį ryšį su dieviškumu per meilę, tarnystę ir dėkingumą, skatina žmones siekti dvasinio tobulėjimo per veiksmus, kurie atspindi dieviškąją meilę ir rūpestį žmonijai.