Tanachas, dar vadinamas Hebrajų Šventuoju Raštu, yra žydų religijos šventasis tekstas, kuris sudaro pagrindą tiek judaizmui, tiek krikščionybei. Tanachas apima tris pagrindines dalis:
- Tora (Įstatymas): Tai pirmieji penki Biblijos knygos – Pradžios knyga (Berėšit), Išėjimo knyga (Šmot), Knyga apie Kunigus (Vajikra), Knyga apie Skaičius (Bemidbar) ir Pakartoto Įstatymo knyga (Dvarim). Tora yra laikoma svarbiausia Tanacho dalimi, kuri apima Dievo įsakymus ir teisinius normatyvus, taip pat istoriją apie Izraelio tautos atsiradimą ir kelionę per dykumą.
- Nevi’im (Pranašai): Ši dalis skirstoma į dvi grupes: Ankstyvuosius pranašus (Jonos, Išėjimo, Jozuės, Teisėjų ir Samuelio knygos) ir Vėlyvuosius pranašus (Izajo, Jeremijo, Ezechielio ir mažesniųjų pranašų knygos, kaip Amoso, Michėjo, Zakarijo, Malachijo ir kt.). Pranašų knygos apima istorinius įvykius, pranašystes ir moralinius mokymus.
- Ketuvim (Raštai): Ši dalis apima įvairias knygas, kurios nesuderinamos su pirmomis dviem dalimis. Į šią grupę įeina Psalmai (Tehilim), Patarlių knyga (Mishlei), Jobo knyga (Iyov), Ruth knyga (Rut), Giesmių giesmė (Šir ha-Širim), Estera (Esther), Danielius (Daniel), Ezra ir Nehemijas ir Kronikų knygos (Divrei ha-Yamim).
Tanachas yra parašytas hebrajų kalba, tačiau kai kurie tekstai buvo parašyti aramaicų kalba. Jis laikomas šventu tekstu žydų religijoje ir turi didelę reikšmę žydų kultūroje ir tradicijoje. Krikščionys taip pat vertina Tanachą kaip Senąjį Testamentą, kuris yra Biblijos dalis, tačiau jie turi papildomų raštų, kurie sudaro Naująjį Testamentą.
Tanacho studijos ir interpretacijos yra pagrindinės žydų išsilavinimo dalys, o teksto analizė yra svarbi tiek religiniu, tiek kultūriniu požiūriu.