Šventybės skliauto samprata siejama su P. Bergerio sociologinės religijos teorijos pagrindais. Jis pabrėžia, kad žmogus netikrovę, pripildytą chaotiškų įvykių, mėgina tvarkyti naudodamas simbolius, suteikiančius pasauliui aiškią struktūrą. Religija atsiranda kaip socialinis institutas, padedantis palaikyti bendruomenės moralę, prasmę ir vertybes. Taip susikuria tam tikra dvasinė „arka“, palaikanti tvarką prieš gyvenimo netikėtumus.
Autorius vartoja sąvoką, kurią galima nusakyti kaip viską aprėpiančią dvasinę erdvę, suburiančią bendrus įsitikinimus. Toks kolektyvinis suvokimas nėra vien subjektyvus. Jis integruojamas į išorinę santvarką, vadinamą socialine realybe. Bendruomenė, veikdama drauge, įtvirtina taisykles, kurios tampa esminiu orientyru. Įsitikinimai perauga individualius įpročius ir transformuojasi į objektyviai priimamus standartus, nukreipiančius žmogaus veiksmus. Tai rodo, kad sacrum ir profanum susijungia, kai iškili dvasinė dimensija padeda žmonėms suvokti, kodėl jie egzistuoja ir kas juos sieja tarpusavyje.
Simbolių ir ritualų reikšmė atsiskleidžia, kai individai ieško nuoseklaus gyvenimo pagrindo. Visa tai gali būti įvardijama kaip „šventasis kosmosas“, apimantis bendruomenės vertybes. Tokia sistemos struktūra grindžiama kolektyvine projekcija, kuri iškilmingus momentus ar prasmės paiešką paverčia nuolat atsinaujinančia patirtimi. Todėl nesvarbu, ar žmonės lanko oficialias apeigas, ar tiesiog laikosi nerašytų normų, jie dalyvauja bendro pasaulėvaizdžio statyboje.
Weberis atkreipė dėmesį, kad religijos įtvirtintas požiūris, siūlantis užtikrinti prasmę esant netvarkai, susiduria su socioekonominiais pokyčiais. Ekonominio efektyvumo siekiai ar įvairių sričių profesionalizacija kuria naujus iššūkius, o religinės reikšmės, kadaise įkvėpusios visuomenes, gali susilpnėti. Vis dėlto Bergeris mano, kad „šventybės skliautas“ suteikia ilgalaikę atramą, saugančią žmones nuo visiško atsitiktinumo pojūčio. Institucijų, normų ir tradicijų rinkinys gali padėti individams išgyventi net tuomet, kai pasaulyje atsiranda didelių sumaiščių.
Kiekviena religija sukuria savitus ženklus, per kuriuos formuojami ilgalaikiai pasaulio interpretacijos būdai. Biblijoje matoma, kaip Izraelio tauta atranda dievišką sandorą, o vėliau krikščionybės kontekste apaštalai siekia suteikti naują prasmę patiriamam netikrumui. Kitose tradicijose egzistuoja panašus siekis, tik su skirtingais ritualiniais įprasminimais. Tai rodo, kad prasmės struktūra nepriklauso išimtinai vienai kultūrai ar epochai. Ji kyla tada, kai žmonės sąmoningai arba nesąmoningai sutaria, jog yra aukštesnė tvarka, jungianti jų egzistenciją į bendrą paveikslą.
Iš to seka, kad čia svarbus žmogaus vaidmuo – kiekvienas turėdamas dalį atsakomybės kurti ir palaikyti bendrą tikrovės vaizdinį. Šventybės skliauto koncepcija gali padėti suprasti, kodėl religija neretai tampa didesnio socialinio organizmo branduoliu. Ji ne tik atsako į dvasinius klausimus, bet ir sulydo bendruomenę moralės bei vertybių srityse. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu atsiskleidžia skirtingos skliauto formos, tačiau esminis bruožas išlieka: bendras troškimas išlaikyti darną prieš netikėtus pasaulio įvykius. Bergerio siūlomas žvilgsnis parodo religiją kaip jėgą, sugebančią įprasminti gyvenimą ir išsaugoti giluminį tikėjimo ryšį net kintančioje aplinkoje.