Šventybės kosmoso samprata, kurią vartoja P. L. Bergeris, nurodo erdvę, kurioje visuomenė pripažįsta tam tikrus reiškinius kaip sakralios tvarkos dalį. Religiniai įsitikinimai, apeigos ir simboliai sukuria prasminį pamatą, galintį suvienyti žmones bendrai patirčiai bei vertybių laukui. Anksčiau tradicinės bendruomenės turėjo kolektyvinius ritualus, neabejotinai priimamus nurodymus, kurie ne tik formavo vertikalią ryšį su dievybe, bet ir užtikrino tarpusavio santykių stabilumą. Toks dvasingumo virsmas savaip palaikė socialinį audinį, nes kiekvienas individas suvokdavo priklausomybę didesnei, transcendentinei struktūrai.
Moderniame pasaulyje, kuriame mokslas ir technologijos tobulėja greitu tempu, kyla pagunda manyti, jog religinės formos praranda įtaką. Sekuliarizuota kultūra teikia kitus mokymosi, saviraiškos bei etikos šaltinius. Žmonės pasitelkia logines schemas, statistinius modelius arba psichologines teorijas. Vis dėlto Bergerio teorijoje įžvelgiama, kad bendruomenių gyvenimas nepajėgus visko sutalpinti į gryną racionalumą. Anot jo, būtina tam tikra sakralumo sistema, suteikianti naujų motyvų ir prasmės suvokimą, kuri negali būti visiškai išskaidyta pasaulėžiūrų pliuralizmo. Net atsiradus vienišam dvasingumui, išlieka dvasinių ženklų poreikis: žmonės trokšta ne vien techninės pažangos, bet ir egzistencinio atsako į kančią, netektį ar gyvenimo krypties klausimus.
Senosiose visuomenėse religinės normos veikė kaip neabejotini orientyrai, formavę individo tapatybę nuo gimimo. Apeigų, mirtingumo, santuokos ar kitų gyvenimo momentų metu būdavo atkartojami simboliai, kurie įtvirtindavo bendrą suvokimą apie žmogaus vietą pasaulyje. Tuo laikotarpiu sakrali tvarka imta laikyti aukščiausiu socialiniu argumentu, stabdančiu netvarką ir egoistiškas ambicijas. Kita vertus, modernizacija sumenkino vieną bendrą naratyvą, atverdama kelią individualiam tikėjimui. Vis daugiau asmenų nebelaiko privaloma laikytis bendruomenės reikalaujamų taisyklių, bet vis tiek ieško vidinių dvasinių šaknų, idant surastų kryptį tarp daugybės galimų pasirinkimų.
Šventybės kosmoso koncepcija paaiškina, kodėl religija vis dar veikia kaip atsvara slegiančiai nežinomybei ir moraliniam neužtikrintumui. Organizacijos, kurios palaiko sakralinę sferą, gali sukurti bendrumo pojūtį, nes savos tradicijos perduodamos per kartų patirtį. Be to, net individualizuotas dvasingumas papildo vidinį troškimą matyti gyvenime priežastis, išeinančias už tiesioginės materialios naudos. Galima kalbėti apie tam tikrą kosminį tvarkos suvokimą, kurį kiekvienas gali priimti asmeniškai, ne visada lankydamasis oficialiuose ritualuose. Todėl įvairios religinės bendrijos vis dar atranda būdų likti visuomenės erdvėje ir kurti tam tikrą moralės sistemą ar vertybių visumą.
Dabarties pasaulyje, kur stiprėja globalus bendravimas ir kultūrų sąlytis, religiniai simboliai gali atlikti tarpininkų vaidmenį. Net skirtingų tradicijų atstovai pripažįsta, kad tam tikra nenusakoma paslaptis sieja skirtingus kraštus. Šis pojūtis papildo anksčiau žinomą sampratą, kurioje sakralumo stoka reiškia gyvenimo beprasmį. Tikėtina, jog šventybės kosmoso idėja ir toliau bus aktuali, nes žmogui reikalingi tiltai į gilumines reikšmes, o religinės formos, nepaisant institucionalizuotos raiškos pokyčių, vis dar palieka pėdsaką individo savivokoje.