Supranacionalumas kartais apibūdinamas kaip sąvoka, nurodanti fenomeną, peržengiantį valstybių sienas bei vienijantį įvairias tautas arba bendruomenes aukštesniame lygmenyje. Terminas dažnai siejamas su lotynų kalbos žodžiu supra, reiškiančiu „virš“, ir natio, nusakančiu „tautą“ ar „giminę“. Tokiu būdu supranacionalumas rodo bendrą ryšį, kuris iškyla virš valstybinių institucijų, telkdamas žmones platesnei vienybei ar bendrai doktrinai.
Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad religijos srityje egzistuoja ilga tradicija, kurioje galima įžvelgti panašių bruožų. Religinės bendruomenės nuo seniausių laikų jungdavo skirtingus regionus, skatindamos idėją, kad egzistuoja universali tiesa. Katalikybė yra vienas pavyzdžių, nes pačiame pavadinime glūdi graikiškas katholikos, reiškiantis „visuotinis“. Tokia samprata grindžiama mintimi, kad tam tikras mokymas nepriklauso vienai tautai arba kalbinei grupei. Istorijoje būta mėginimų sukurti sąjungas, kurios vienijo bendras tikėjimas, nors pasaulietinė valdžia išlikdavo gana įvairi ir dažnai susiskaldžiusi.
Peržvelgiant praeities įvykius, matoma, kad kai kurios kryžiaus žygių idėjos rėmėsi viršnacionaliniu krikščioniškos vienybės siekiu. Dalyviams atrodė, jog jie stoja į bendrą kovą, gynė vieną didelę bendruomenę, nesvarbu, iš kurios šalies buvo kilę. Panašiai galima pažvelgti ir į tam tikras islamo istorijos apraiškas, kai įvairūs sultonatai ar kalifatai susitelkdavo dėl bendro tikėjimo, nors sudarydavo atskiras kultūrines erdves. Teologai kartais nurodo, kad dvasinės tiesos, peržengiančios tautines ribas, savaime kuria viršnacionalinę aplinką, nors konkrečios bendruomenės tvarkomos vietiniais papročiais.
Modernybėje galima pastebėti, kad tarptautinės krikščionių organizacijos, pavyzdžiui, Pasaulio Bažnyčių Taryba, bando suartinti skirtingas denominacijas. Joms rūpi, kad evangeliniai principai taptų bendru pamatiniu moralės šaltiniu. Dalis žmonių šitą tendenciją vertina kaip vieną iš supranacionalumo išraiškų, kur religija tampa pasauline platforma. Vis dėlto yra atvejų, kai tam tikros konfesijos linkusios akcentuoti nacionalinį identitetą, todėl menkiau dalyvauja platesnėse tarptautinėse iniciatyvose.
Teologijos kontekste aptinkamos įvairios diskusijos, svarstančios universalumo ir konkrečios tautinės kultūros sąveiką. Keli žinomi mąstytojai pabrėžia, kad sielos bendrystė su dievybe ar dvasinėmis jėgomis neturi būti varžoma geografinių ribų. Kai kuriuose Bažnyčios dokumentuose minimos vertybės, taikančios visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų kilmės. Popiežių enciklikos neretai išsako pozicijas, kuriomis kreipiamasi į visus žemės gyventojus, ginant pagrindines žmogaus teises ar kviečiant saugoti bendrą namus simbolizuojančią aplinką.
Įvairiomis epochomis stiprėdavo diskusijos, ar viršnacionalinės religinės struktūros atneša daugiau darnos, ar kelia įtampų su vietinėmis kultūromis. Dalis kritikų mano, kad bažnytinės institucijos gali primesti unifikuotas taisykles, nesiremdamos vietinėmis tradicijomis. Kiti teigia, kad būtent platesnis religinis ryšys sukuria galimybę vystyti bendrą taiką ir solidarumą tarp tautų. Neretai pabrėžiama, kad dvasingumo šaknys visuomet glūdi žmogaus viduje, bet formuojant bendras struktūras lengviau saugoti vertybes ir siekti pagalbos toms bendruomenėms, kurios susiduria su išmėginimais.
Žvelgiant į ateitį, tampa aišku, jog supranacionalumas gali įgyti dar daugiau reikšmės. Vis daugiau asmenų keliauja, gyvena tarptautinėse erdvėse arba bendrauja interneto bendruomenėse, tad egzistuoja nuolatinis poreikis universalizuoti dvasinį dialogą. Vieni mokslininkai ragina išsaugoti vietos savitumą, o kiti pasitiki platesne vienybe, kuri didina dvasingumo įtaką sprendžiant pasaulines problemas. Toks neapčiuopiamas, bet reikšmingas viršnacionalinis matmuo skatina tikinčiuosius kartu ieškoti būdų, kaip dvasinės vertybės galėtų suvienyti žmoniją nepaisant įvairių sienų.