Suplikacija – tai maldavimas ar nuolankus prašymas, dažnai kreipiamas į dievybę arba aukštesnę galią. Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio supplicare, kuris reiškia „nusižeminti, prašyti malonės“. Suplikacijos esmė yra gilus nusižeminimas prieš dieviškumą, siekiant pagalbos, atleidimo, apsaugos arba palaimos.
Religiniame kontekste suplikacija yra maldos forma, kai tikintysis su nuoširdžiu ir nusižeminusiu širdies nusiteikimu prašo pagalbos iš Dievo arba šventųjų. Tai gali būti individualus ar kolektyvinis veiksmas, dažnai atliekamas tada, kai žmogus arba bendruomenė susiduria su ypatingais sunkumais ar iššūkiais. Skirtingai nuo įprastos maldos, kurioje dėkojama arba šlovinama, suplikacija yra nukreipta į poreikį, kai tikintysis tiesiogiai išreiškia savo pažeidžiamumą ir būtinybę sulaukti dieviškos pagalbos.
Katalikų tradicijoje suplikacija gali pasireikšti tiek asmeninėmis, tiek viešomis maldomis, o šventosiose Mišiose ar procesijose ji dažnai tampa bendruomeniniu aktu. Per suplikaciją tikintysis parodo savo priklausomybę nuo Dievo malonės ir Jo gailestingumo. Šventajame Rašte randame daugybę suplikacijos pavyzdžių, ypač Psalmėse, kuriose karalius Dovydas dažnai nuolankiai meldžiasi ir prašo Dievo apsaugos nuo priešų ar atleidimo už nuodėmes.
Islamo religijoje suplikacija vadinama du’a. Tai taip pat yra nusižeminimo prieš Dievą aktas, kuriame žmogus tiesiogiai kreipiasi į Alachą, prašydamas pagalbos, gailestingumo arba vedimo. Islamo dvasiniame gyvenime du’a užima svarbią vietą, nes tai būdas užmegzti tiesioginį ryšį su Dievu, išreikšti savo poreikius ir prašyti Jo globos.
Budizme ir hinduizme suplikacija taip pat egzistuoja kaip dalis maldos arba meditacijos praktikos. Šiose tradicijose suplikacijos dažnai nukreipiamos į įvairias dievybes, siekiant apsaugos, sėkmės ar išminties. Toks prašymas ne visada būna žodinis, nes dažnai per ritualus, mantras ar meditacines praktikas tikintieji išreiškia savo nusižeminimą ir prašymus dieviškos pagalbos.
Suplikacija nėra vien tik prašymas; tai veiksmas, kuriame tikintysis pilnai atsiduoda Dievo valiai, pripažįsta savo silpnumą ir visišką priklausomybę nuo aukštesnės galios. Per suplikaciją tikintysis siekia ne tik gauti atsakymus į savo prašymus, bet ir stiprinti savo tikėjimą, nuolankumą ir pasitikėjimą Dievu. Suplikacija yra būdas nusižeminti, tačiau kartu tai ir gili vilties išraiška, kad dieviškoji jėga atkreips dėmesį į žmogaus poreikius ir suteiks pagalbą.
Religiniame gyvenime suplikacija padeda žmogui ne tik spręsti sunkumus, bet ir atpažinti savo pažeidžiamumą, nuolankumą ir priklausomybę nuo dieviškumo. Tai yra būdas sustiprinti dvasinį ryšį, ieškoti gilesnio supratimo ir išreikšti tikėjimą dieviškąja pagalba bet kokiomis aplinkybėmis.