Sufraganas – tai terminas, vartojamas krikščionių Bažnyčios hierarchijoje, apibūdinantis vyskupą, kuris yra pavaldus aukštesnio rango dvasininkui, paprastai metropolitui ar arkivyskupui. Sufraganas veikia kaip vyskupijos vadovas, tačiau priklauso didesnei bažnytinei provincijai ir yra jos dalis. Šis terminas plačiai vartojamas Romos Katalikų Bažnyčioje, Rytų Ortodoksų Bažnyčioje ir kai kuriose protestantiškose denominacijose.
Žodis „sufraganas“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio suffraganeus, reiškiančio „pavaldus“ arba „padedantis“. Tai reiškia, kad sufragano vaidmuo yra bendradarbiauti su metropolitu bei vykdyti jo vadovaujamus sprendimus bažnytinės provincijos veikloje. Sufraganas savo vyskupijoje yra pilnateisis ganytojas, turintis teisę valdyti dvasinius ir administracinius reikalus, bet didesniuose klausimuose jis dažnai konsultuojasi su metropolitu arba laikosi jo nurodymų.
Bažnytinėje hierarchijoje sufraganai kartu su metropolitu sudaro tam tikrą tarybą ar bendruomenę, kuriai pavesta spręsti svarbius regioninius klausimus. Pavyzdžiui, metropolitas gali sušaukti provincinį susirinkimą, kuriame dalyvauja sufraganai. Tokie susirinkimai leidžia aptarti tikėjimo, disciplinos ar pastoracijos klausimus visoje provincijoje.
Istorijos eigoje sufragano vaidmuo buvo reikšmingas stiprinant Bažnyčios administracinę struktūrą, ypač Viduramžiais, kai vyskupijos buvo plačiai išsklaidytos ir reikalavo didesnės centralizacijos. Sufraganai taip pat veikė kaip tarpininkai tarp vietinių bendruomenių ir metropolijos centro.
Romos Katalikų Bažnyčioje sufraganai priklauso tam tikrai bažnytinei provincijai, kurios centras yra arkivyskupija. Pavyzdžiui, Lietuvoje Kaišiadorių ir Telšių vyskupai yra sufraganai, pavaldūs Vilniaus arkivyskupui. Ši struktūra užtikrina, kad vietinės vyskupijos būtų koordinuojamos ir išlaikytų vieningą veiklos kryptį.
Sufragano pareigos apima liturginę tarnystę, sakramentų teikimą, pastoracinės veiklos koordinavimą, taip pat administracinius ir teisminius sprendimus savo vyskupijoje. Nors jis yra pavaldus metropolitui, sufraganas turi reikšmingą autonomiją sprendžiant vietinius reikalus.
Bažnytinėje tradicijoje sufragano pareigybė simbolizuoja bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą Bažnyčios viduje. Tai hierarchinė struktūra, kuri leidžia palaikyti tvarką, vieningumą ir tikėjimo sklaidą platesniame regione.