Stula yra svarbus liturginis drabužis, dėvimas dvasininkų katalikų bažnyčioje ir kitose krikščioniškose tradicijose. Tai ilga, siaura juosta, dažniausiai pagaminta iš prabangaus audinio, dekoruota liturginiais simboliais ar spalvomis, atspindinčiomis liturginį metų laiką ar konkrečią šventę. Stula nešiojama per kaklą, o jos galai laisvai krinta žemyn abiejose kunigo krūtinės pusėse, arba ji gali būti sukryžiuojama per krūtinę, priklausomai nuo tradicijų ir apeigų specifikos.
Simboliniu požiūriu stula siejama su grandine ar virve, kuria, pagal krikščioniškąją tradiciją, Jėzus buvo surištas, kai jį vedė pas Pilotą ir į Kalvariją. Evangelijose aprašoma, kaip po suėmimo Getsemanės sode Jėzus buvo vedamas surištas iš vieno teismo į kitą, kol galiausiai buvo pasmerktas mirties bausmei ir vedamas į Kalvariją nukryžiavimui. Stula simbolizuoja šią kančią ir suvaržymą, kurį Jėzus patyrė savo kelionėje į Golgotą, ir tuo pačiu metu ji yra nuolankumo ir atsidavimo ženklas.
Liturginė stulos reikšmė išplėsta ir siejama su dvasininko atsakomybe ir pašaukimu tarnauti Dievui bei bendruomenei. Kai dvasininkas dėvi stulą, tai ženklina jo įšventinimą ir tarnystės svarbą, pabrėžiant dvasinio darbo sunkumus ir atsakomybę. Stula simbolizuoja šventą kunigystės tarnystės naštą, panašią į Jėzaus prisiimtą kryžių. Šis simbolis taip pat reiškia dvasinį autoritetą, kurį dvasininkas gauna, kai jis įšventinamas, ir šią tarnystę vykdo bažnyčios vardu.
Istoriniu požiūriu stulos naudojimas siekia ankstyvąją krikščionybės istoriją, kai šis drabužis buvo labiau paprastas ir susijęs su darbo drabužiais, panašiai kaip ir manipulas. Viduramžiais stula tapo prabangiau dekoruota ir įgavo daugiau simbolinės reikšmės, ypač kunigų ir vyskupų liturginiame aprangoje. Kiekvienas liturginio drabužio elementas buvo naudojamas su ypatingu dėmesiu detalėms ir šventumui, o stula buvo laikoma viena iš esminių detalių, kuria pabrėžiamas dvasininko pašaukimas.
Per mišias ir kitas liturgines apeigas dvasininkas dažnai užsideda stulą su malda, kurioje jis prašo Dievo pagalbos ir malonės vykdant savo tarnystę. Ši malda ir pats stulos dėvėjimo ritualas padeda dvasininkui suvokti jo atsakomybę ir tai, kad jo tarnystė yra Dievo valios vykdymas. Šiame kontekste stula tampa daugiau nei tik aprangos elementu – tai dvasinio įsipareigojimo ir ryšio su Dievu išraiška.
Šiandien stula išlieka neatsiejama liturginių apeigų dalimi tiek kasdienėse mišiose, tiek ypatingose progose, tokiose kaip krikštas, išpažintis ar laidotuvės. Nors jos dizainas gali skirtis priklausomai nuo regiono ar tradicijos, pagrindinė simbolika išlieka ta pati: stula yra amžinas ženklas dvasininko tarnystės, atsakomybės ir nuolankumo prieš Dievą, primenantis Jėzaus kančią ir auką dėl žmonijos išganymo.