Stačiatikiai – tai krikščionių bendruomenė, priklausanti Rytų krikščionybės šakai, kurios pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio „orthodoxía“, reiškiančio „teisingas tikėjimas“. Stačiatikybė, dar vadinama Rytų ortodoksų Bažnyčia, atsirado po Didžiojo skilimo 1054 metais, kai Krikščionių Bažnyčia suskilo į dvi dalis – Vakarų (katalikų) ir Rytų (ortodoksų). Šiandien stačiatikiai sudaro antrą pagal dydį krikščionių grupę pasaulyje, turinčią apie 260 milijonų pasekėjų.
Stačiatikių tikėjimas grindžiamas Šventuoju Raštu ir Šventąja Tradicija, kuri apima bažnytinę praktiką, Tėvų mokymus bei septynis ekumeninius susirinkimus. Šios bendruomenės nariai didelę reikšmę teikia liturgijai, kuri yra itin ritualizuota ir apgaubta paslaptingumo. Liturgija šlovina Dievą per įvairius sakramentus, ypač Eucharistiją, kuri laikoma svarbiausiu sakramentu.
Stačiatikių Bažnyčioje labai svarbų vaidmenį atlieka šventieji, ypač Dievo Motina, Marija. Ji laikoma ypatingu tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Ikonos, kurios yra šventųjų atvaizdai, taip pat yra neatsiejama stačiatikių kultūros dalis. Jos ne tik puošia bažnyčias, bet ir naudojamos maldose, kadangi manoma, jog ikonos yra tarsi langas į dvasinį pasaulį.
Stačiatikių Bažnyčia pasižymi stipriu hierarchiniu struktūriniu pagrindu, kurio viršūnėje yra patriarchai. Žymiausias jų – Konstantinopolio patriarchas, laikomas „pirmuoju tarp lygiųjų“. Tačiau kiekviena autokefalinė (savarankiška) Bažnyčia, tokia kaip Rusijos, Graikijos ar Serbijos, turi savo vadovą, kuris tvarko vietinius reikalus.
Stačiatikių gyvenimas glaudžiai susijęs su bažnyčios šventėmis ir pasninkais, kurie padeda stiprinti tikėjimą ir susitelkimą į dvasinį gyvenimą. Stačiatikiai pabrėžia bendruomenės svarbą ir tikėjimo perdavimą per kartų ryšį, siekiant išsaugoti tikėjimo grynumą ir tradicijas.