Sola Scriptura yra teologinis principas, kuris teigia, kad Biblija (Šventasis Raštas) yra vienintelis ir aukščiausias autoritetas krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos klausimais. Šis principas yra ypač svarbus protestantizmo kontekste ir buvo vienas iš pagrindinių Reformacijos laikotarpio mokymų, kuriuos skelbė Martinas Liuteris ir kiti reformatoriai.
Sola Scriptura pagrindinės idėjos:
- Biblija kaip aukščiausias autoritetas:
- Pagal Sola Scriptura principą, tik Biblija yra neklystanti ir galutinė Dievo apreiškimo forma, todėl visos krikščioniškos doktrinos, mokymai ir praktikos turi būti pagrįstos vien tik Šventuoju Raštu. Šis principas atmeta idėją, kad bažnytinė tradicija arba bažnyčios autoritetai gali būti lygiaverčiai Biblijai ar viršesni už ją.
- Priešinimasis papildomiems šaltiniams:
- Sola Scriptura reiškia, kad kiti religiniai šaltiniai, tokie kaip Bažnyčios tradicija, popiežiaus enciklikos ar Bažnyčios susirinkimų nutarimai, turi būti laikomi mažesnio autoriteto nei Biblija ir negali prieštarauti Šventajam Raštui. Reformatoriai kritikavo Katalikų Bažnyčios praktiką remtis tiek Šventuoju Raštu, tiek tradicija, manydami, kad pastaroji gali nukrypti nuo tikrosios Dievo valios.
- Biblijos aiškinimas:
- Sola Scriptura taip pat pabrėžia, kad kiekvienas tikintysis turi teisę ir pareigą skaityti ir interpretuoti Bibliją vadovaujantis savo sąžine, Šventosios Dvasios vedimu. Nors daugelis protestantų pripažįsta mokytojų, pastorių ir teologų svarbą Biblijos aiškinime, jie tiki, kad galutinė atsakomybė suprasti Šventąjį Raštą tenka pačiam tikinčiajam.
- Biblinės kalbos svarba:
- Sola Scriptura principas skatina Biblijos vertimą į gimtąsias kalbas, kad kiekvienas žmogus galėtų tiesiogiai skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą be tarpininkų. Reformacijos laikotarpiu tai buvo labai svarbu, nes iki tol Biblija buvo daugiausia prieinama tik lotynų kalba.
Istorinis kontekstas:
- Reformacija: Sola Scriptura buvo vienas iš pagrindinių šūkių, kuriuos naudojo Martinas Liuteris ir kiti reformatoriai XVI a. Reformacijos metu. Reformatoriai kovojo prieš tai, ką jie laikė Bažnyčios mokymo ir praktikos nukrypimu nuo Šventojo Rašto, ir siekė grįžti prie pirminio krikščioniškojo tikėjimo, pagrįsto vien tik Biblija.
- Atsakymas į Katalikų Bažnyčios mokymą: Katalikų Bažnyčia mokė, kad Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija yra du lygiaverčiai apreiškimo šaltiniai, ir Bažnyčia turi galutinį autoritetą interpretuoti tiek Raštą, tiek Tradiciją. Sola Scriptura principas buvo tiesioginė atsakomoji reakcija į šį mokymą, siekiant pabrėžti Biblijos svarbą ir pirmenybę.
Sola Scriptura įtaka:
- Protestantų denominacijos: Sola Scriptura yra pagrindinis principas daugumoje protestantiškų denominacijų, tokių kaip liuteronai, reformatai, baptistai, metodistai ir kiti. Šis principas formuoja protestantų požiūrį į teologiją, mokymą, pamokslavimą ir krikščionišką gyvenimą.
- Biblijos studijos ir mokymas: Dėl Sola Scriptura pabrėžimo Biblija tapo esminiu šaltiniu protestantiškoje pamokslavimo ir teologijos srityje. Tai paskatino Biblijos vertimą į įvairias kalbas, Biblijos studijų judėjimus ir plačią Biblijos sklaidą.
Kritikų nuomonė:
- Katalikų ir ortodoksų požiūris: Katalikų ir ortodoksų bažnyčios nepripažįsta Sola Scriptura principo, nes tiki, kad tiek Šventasis Raštas, tiek Bažnyčios tradicija yra būtini ir vienas kitą papildantys Dievo apreiškimo šaltiniai. Jie teigia, kad Bažnyčios autoritetas yra būtinas norint tinkamai interpretuoti Bibliją ir išlaikyti vienybę tikėjime.
Sola Scriptura išlieka viena iš kertinių protestantizmo principų, kuris formuoja daugelio krikščionių tikėjimą ir praktikas, pabrėždamas Biblijos svarbą kaip vienintelį ir aukščiausią tikėjimo ir gyvenimo vadovą.