Sinergizmas yra teologinė doktrina, kuri teigia, kad išganymo procese bendradarbiauja tiek Dievo malonė, tiek žmogaus valia. Terminas „sinergizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „syn“ (kartu) ir „ergon“ (darbas), reiškiančių „bendradarbiavimą“ arba „bendrą veiklą“. Ši sąvoka dažniausiai nagrinėjama kalbant apie žmogaus atsakomybę ir Dievo vaidmenį išganymo plane.
Sinergizmo pagrindas yra suvokimas, kad žmogaus išganymas nėra tik vienpusis Dievo veikimas, bet ir žmogaus laisvos valios atsakas į Dievo malonę. Dievas suteikia malonę, kviečia ir įgalina žmogų priimti išganymą, tačiau žmogus taip pat turi aktyviai atsakyti tikėjimu, atgaila ir dorovingu gyvenimu. Ši idėja remiasi teiginiu, kad Dievas gerbia žmogaus laisvą valią ir kviečia jį sąmoningai bendradarbiauti su Jo veikimu.
Sinergizmo idėja ypač pabrėžiama Rytų Ortodoksinėje Bažnyčioje. Ortodoksinė teologija moko, kad žmogus yra pašauktas dalyvauti Dievo malonėje, įsitraukiant į Jo darbą per dvasinį augimą, asmeninį šventėjimą ir gerus darbus. Šventojo Rašto tekstai, tokie kaip apaštalo Pauliaus laiškai, dažnai interpretuojami kaip sinergizmo patvirtinimas. Laiške filipiečiams rašoma: „Išsigelbėjimą įgyvendinkite su baime ir drebėjimu, nes Dievas yra tas, kuris jumyse veikia ir norą, ir veikimą pagal savo palankumą.“ Šis tekstas aiškiai pabrėžia, kad Dievo malonė ir žmogaus pastangos eina kartu.
Romos Katalikų Bažnyčia taip pat pritaria sinergizmo principui, teigdama, kad išganymas yra Dievo malonės dovana, tačiau žmogus turi ją priimti ir atsakyti tikėjimu bei darbais. Katalikų teologija pabrėžia, kad geri darbai, atliekami su Dievo malonės pagalba, prisideda prie žmogaus šventėjimo ir dvasinio augimo.
Tačiau sinergizmas nėra universalus teologinis požiūris. Reformacijos metu protestantiškos tradicijos, ypač kalvinizmas, griežtai atmetė sinergizmą. Reformatoriai, tokie kaip Jonas Kalvinas, mokė monergizmo, teigdami, kad išganymas yra visiškai Dievo veiksmas, o žmogus, būdamas nuodėmingas, negali prisidėti prie savo išganymo. Monergizmo šalininkai pabrėžia, kad išganymas priklauso vien tik nuo Dievo malonės, kuri žmogų veiksmingai pašaukia ir atnaujina be jo paties pastangų.
Nepaisant teologinių skirtumų, sinergizmo idėja atskleidžia svarbų aspektą apie Dievo ir žmogaus santykį. Ši doktrina pabrėžia, kad žmogus nėra tik pasyvus Dievo plano vykdytojas, bet aktyvus dalyvis, turintis pasirinkimo laisvę. Sinergizmas taip pat akcentuoja žmogaus moralinę atsakomybę. Tikėjimas be pastangų ar atgailos negali būti laikomas tikru tikėjimu, o Dievo malonė yra ne priežastis pasyvumui, bet motyvacija veikti.
Sinergizmo reikšmė yra ypač aktuali dvasiniame gyvenime. Ši doktrina kviečia tikinčiuosius apmąstyti savo atsakomybę ir Dievo malonės veikimą kasdienybėje. Ji pabrėžia nuolatinį tikėjimo ir veiksmų ryšį, skatindama tikinčiuosius aktyviai dalyvauti Dievo plane ir augti dvasinėje vienybėje su Juo. Tai nėra tik teorinis teologinis konceptas, bet praktinė gyvenimo kryptis, kuri kviečia į nuolatinį bendradarbiavimą su Dievu per maldą, atgailą, tikėjimą ir meilę.