Sinas buvo viena svarbiausių dievybių senovės akadų religijoje, garbinamas kaip Mėnulio dievas. Jo kultas yra glaudžiai susijęs su senovės Mesopotamijos civilizacija, o pirmieji tekstai, kuriuose minimas Sinas, datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš Kristų. Jis atitinka šumerų dievą Naną, kuris taip pat buvo laikomas Mėnulio dievybe ir garbintas kaip kosminės tvarkos ir laiko valdovas.
Sino centriniai kulto centrai buvo senovės miestai Ūras ir Harranas, kur jam buvo pastatytos didingos šventyklos. Ūre jo šventykla vadinosi E-kishnugal, o Harrane – E-hulhul. Ūro mieste Sinas buvo ypač garbinamas kaip pagrindinė dievybė, globojanti ne tik mėnulį, bet ir miestą bei jo žmones. Sino šventyklos buvo svarbūs ne tik religiniai, bet ir astronominiai centrai, kuriuose stebėtas dangaus judėjimas ir fiksuotas laikas, paremtas mėnulio ciklais.
Sinas buvo vaizduojamas kaip išminties, vaisingumo ir laiko valdovas. Mėnulio ciklai simbolizavo jo gebėjimą valdyti ritmingą pasaulio tvarką. Jo dieviškoji galia siejama su vaisingumu, nes Mėnulis buvo svarbus žemės ūkio ciklų ir natūralios pusiausvyros simbolis. Senovės tekstuose Sinas apibūdinamas kaip šviesos ir tamsos vienijantis valdovas, kuris simbolizuoja pasaulio ritmą – nuo gimimo iki mirties ir atsinaujinimo.
Sino kulto apeigose svarbų vaidmenį atliko mėnulio fazių stebėjimas, kuris buvo svarbus ne tik religiniame, bet ir praktiniame gyvenime. Mėnulio fazės padėjo nustatyti kalendorių, reguliuoti žemės ūkio darbus ir vykdyti šventes. Sinas buvo siejamas su nakties apšvietimu, kuris atnešdavo ramybę ir saugumą tamsoje. Tekstuose dažnai randama poetinių išsireiškimų, kurie šlovina Mėnulio šviesą kaip dangišką vedlį ir apsaugos simbolį.
Akadų tekstuose Sinas dažnai minimas kaip išminties ir teisumo šaltinis. Jo sūnus Šamašas, Saulės dievas, buvo teisingumo ir įstatymų globėjas, o dukra Ištar – meilės ir karo deivė. Šeimos santykiai tarp Sinų, Šamašo ir Ištar atspindi harmoningą dangaus ir žemės tarpusavio ryšį. Sinas buvo laikomas šeimos globėju ir kosminės tvarkos sergėtoju, kuris suderina šviesą ir tamsą, dieną ir naktį.
Religinėje poezijoje Sinas apibūdinamas kaip „karalius, kurio giedantys žodžiai yra šviesūs kaip sidabras“. Šumerų himnai jį šlovino kaip „dangaus ir žemės širdį“, o tai liudija apie jo visuotinio reikšmingumo suvokimą. Mėnulio šviesa, sklindanti iš Sino, buvo laikoma dieviško vedimo ženklu, kuris padeda žmonėms keliauti per gyvenimo sunkumus.
Sino garbinimas turėjo įtakos ne tik Mesopotamijos religinei tradicijai, bet ir vėlesnėms civilizacijoms. Jo simboliai – pusmėnulis ir pilnatis – išliko reikšmingi daugelyje kultūrų ir religijų. Mėnulio dievo Sinas įkūnijo ne tik dangiškąją tvarką, bet ir gilų žmogaus ryšį su kosmosu, kuris atspindi amžiną troškimą suprasti pasaulio prigimtį ir ritmą.