Sinagoga yra svarbus religinis ir bendruomeninis centras judaizmo tradicijoje. Žodis „sinagoga“ kilęs iš graikiško žodžio synagōgē (συναγωγή), reiškiančio „susirinkimas“ arba „susirinkimo vieta“. Sinagoga atlieka daug funkcijų – nuo religinių pamaldų vietos iki bendruomenės susibūrimo centro.
Sinagogos svarba judaizmo kontekste yra nepaprastai didelė. Ji veikia kaip vieta, kur žydai renkasi melstis, studijuoti Šventąjį Raštą ir aptarti teologinius bei praktinius klausimus. Pirmųjų sinagogų atsiradimas datuojamas III a. prieš Kristų, kai žydų bendruomenės pradėjo kurti tokias vietas kaip atsaką į sunaikintą Šventyklą Jeruzalėje ir diasporos poreikį turėti religines erdves.
Architektūra ir vidaus uslauga sinagogoje skiriasi priklausomai nuo regiono ir tradicijų. Paprastai sinagogoje yra centrinė bima (katalikų altorius), nuo kurios imamais skaitomi Šventojo Rašto tekstai. Šalia bimos dažnai yra aron kodesh – specialus spintelė, kurioje saugomi Toros ritiniai. Sinagogoje taip pat būna tefilin – lauko džiaugsmo kvietimo įrankiai, kuriuos naudojant melstis.
Sinagogos funkcijos neapsiriboja vien tik religinėmis praktikomis. Jos dažnai tarnauja kaip kultūriniai ir socialiniai centrai, kur vyksta įvairūs renginiai, švietimo programos ir bendruomenės susibūrimai. Sinagogos yra vieta, kur žmonės gali ieškoti dvasinio vadovavimo, palaikyti ryšį su savo kultūrinėmis šaknimis ir prisidėti prie bendruomenės gyvenimo.
Sinagoga simbolizuoja bendruomenės vienybę ir tikėjimą, būdama ne tik maldos namais, bet ir svarbiu socialiniu centru, prisidedančiu prie žydų kultūros ir tradicijų išsaugojimo.