Siela yra viena iš pagrindinių religijos, filosofijos ir dvasinės kultūros sąvokų, apibūdinanti nematerialią žmogaus esybę, kuri dažniausiai laikoma esmine ir amžina žmogaus dalimi. Siela yra laikoma žmogaus sąmonės, jausmų, minties ir asmenybės šaltiniu, o daugelis religinių tradicijų tiki, kad siela gyvena po kūno mirties.
Pagrindinės sielos savybės:
- Nematerialumas:
- Siela yra nemateriali, neapčiuopiama ir nematoma esybė, skirtinga nuo fizinio kūno. Ji laikoma neapibrėžta medžiaginėmis savybėmis ir todėl nėra pažeidžiama kūniškų ligų ar mirties.
- Amžinumas:
- Daugelis religijų moko, kad siela yra amžina, tai yra, ji egzistuoja prieš gimimą ir tęsia egzistavimą po kūno mirties. Sielos amžinumas dažnai susijęs su reinkarnacija, amžinu gyvenimu ar galutiniu išganymu.
- Asmenybės šaltinis:
- Siela dažnai laikoma asmens sąmonės, jausmų, moralinių pasirinkimų ir asmenybės pagrindu. Tai yra ta žmogaus dalis, kuri išreiškia jo unikalumą ir esmę.
- Siela ir kūnas:
- Filosofiniu ir religiniu požiūriu, siela dažnai yra suprantama kaip kūną gyvinanti jėga. Kūnas be sielos laikomas negyvu. Kai kuriose tradicijose siela ir kūnas yra laikomi dviem skirtingomis, tačiau tarpusavyje susijusiomis esybėmis.
Sielos samprata įvairiose religijose:
- Krikščionybė:
- Krikščionybėje siela yra laikoma amžina ir nemirtinga. Po kūno mirties siela eina į dangų, pragarą ar skaistyklą, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo būdo ir tikėjimo. Krikščionybėje siela yra laikoma Dievo sukurta ir skirta amžinam gyvenimui po mirties.
- Judaizmas:
- Judaizme siela (neshama) yra laikoma dieviškuoju kvėpavimu, kuris suteikia žmogui gyvenimą. Po mirties siela grįžta pas Dievą. Judaizme taip pat egzistuoja tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, tačiau akcentuojama ir tai, kad svarbiausia yra tinkamai gyventi šiame pasaulyje.
- Islamas:
- Islame siela (ruh) yra laikoma amžina ir nemirtinga. Po mirties siela yra teisiama pagal jos veiksmus gyvenimo metu, ir, priklausomai nuo to, ji patenka į rojų arba pragarą. Siela islame laikoma Dievo sukurtu stebuklu, turinčiu moralinę atsakomybę.
- Hinduizmas:
- Hinduizme siela (atman) yra laikoma nesunaikinama ir amžina, susijusi su pasauline siela (brahmanu). Atman pereina per daugybę gyvenimų per reinkarnacijos ciklą, kol pasiekia išsivadavimą (mokšą), kai siela susivienija su brahmanu ir išsivaduoja iš samsaros rato.
- Budizmas:
- Budizme nėra tikėjimo pastovia, nekintančia siela. Vietoj to kalbama apie sąmonės tęstinumą per reinkarnacijos ciklą, kuris tęsiasi dėl karmos poveikio. Tik pasiekus nušvitimą (nirvaną), šis ciklas nutraukiamas.
- Senovės Graikų filosofija:
- Platonas laikė sielą nematerialia, nemirtinga esybe, kuri turi tris dalis: protą, aistras ir norus. Aristotelis, kita vertus, sielą laikė kūno forma ir esme, be kurios kūnas būtų negyvas.
Sielos reikšmė:
- Moralė ir etika: Siela yra svarbi moralinio ir etinio gyvenimo koncepcija. Daugelyje religijų tikima, kad sielos būklė po mirties priklauso nuo asmens moralinių pasirinkimų ir veiksmų gyvenime.
- Pomirtinis gyvenimas: Tikėjimas sielos amžinumu ir jos pomirtiniu likimu yra pagrindinė daugumos religijų dalis. Tai suteikia gyvenimui gilesnę prasmę ir motyvuoja žmones siekti dorybių.
- Asmenybės ir tapatybės pagrindas: Siela dažnai laikoma žmogaus tapatybės, sąmonės ir asmenybės pagrindu, kuris išlieka nepaisant kūno pokyčių ar mirties.
Apibendrinimas:
Siela yra nemateriali, nematoma esybė, kuri dažnai laikoma žmogaus sąmonės, jausmų, minties ir asmenybės šaltiniu. Daugelyje religijų siela yra laikoma amžina ir nemirtinga, egzistuojanti nepriklausomai nuo kūno. Sielos samprata yra esminė įvairių religijų ir filosofinių sistemų dalis, susijusi su moralės, asmenybės, sąmonės ir pomirtinio gyvenimo klausimais.