Setas yra viena iš sudėtingiausių ir prieštaringiausių figūrų senovės Egipto mitologijoje. Jis buvo chaoso, audrų, dykumų ir smurto dievas, tačiau taip pat turėjo ir teigiamų aspektų, susijusių su jėga, apsauga ir karo pergalėmis. Seto įvaizdis evoliucionavo per šimtmečius, ir nors jis dažnai buvo laikomas blogio ir chaoso simboliu, jo vaidmuo Egipto religijoje buvo daugialypis ir nevienareikšmis.
Setas buvo Ozyrio brolis ir Horo dėdė. Pagal vieną iš garsiausių Egipto mitų, Setas nužudė savo brolį Ozyrį, norėdamas užgrobti Egipto sostą. Po šio įvykio jis tapo pagrindiniu Horo priešininku. Šis konfliktas tarp Seto ir Horo simbolizavo amžiną kovą tarp chaoso ir tvarkos, blogio ir gėrio. Galiausiai Horas nugalėjo Setą ir atgavo teisėtą sostą, tačiau Setas nebuvo visiškai sunaikintas – jis buvo įtrauktas į Egipto panteoną kaip būtybė, kurios galia turėjo būti suvaldyta, bet kuri buvo būtina tvarkos palaikymui.
Setas dažnai buvo vaizduojamas kaip žmogus su keistos, neįprastos gyvūno galva, vadinama „Seto žvėrimi“, kurio kilmė ir simbolika vis dar kelia diskusijų tarp mokslininkų. Šis gyvūnas, neturintis tiesioginio atitikmens gamtoje, pabrėžė Seto, kaip chaoso ir nežinomybės simbolio, pobūdį. Be to, Setas dažnai buvo susijęs su dykumomis, kurios buvo laikomos pavojingomis ir neprognozuojamomis vietomis.
Nors Setas dažnai buvo laikomas griaunančia jėga, jis taip pat buvo gerbiamas kaip galingas gynėjas, ypač kai kalbama apie faraonų kariuomenės pergales. Karo metu Setas buvo kviečiamas apsaugoti Egiptą ir užtikrinti sėkmę mūšyje. Jis buvo laikomas stiprybės ir galios įsikūnijimu, kurią galėjo panaudoti faraonas.
Seto kultas buvo ypač stiprus Aukštutiniame Egipte, Ombos mieste, kur jis buvo garbinamas kaip vietinis globėjas. Nors jo kultas niekada neturėjo tokio plačiai paplitusio gerbimo kaip, pavyzdžiui, Amono ar Ra kultai, jis išliko reikšmingas tam tikrose Egipto vietose ir laikotarpiais.
Setas simbolizavo ne tik blogį, bet ir nevaldomą jėgą, kurią reikėjo suvaldyti. Jo įvaizdis Egipto mitologijoje pabrėžia sudėtingą Egipto religijos pobūdį, kuriame chaosas ir tvarka buvo tarpusavyje susijusios jėgos, reikalingos visatos pusiausvyrai palaikyti.