Sandora yra viena iš svarbiausių sąvokų, apibrėžiančių Dievo ir žmogaus santykį Biblijoje. Šis terminas nusako Dievo pažadą ir įsipareigojimą žmonėms, kuriam atsako žmogaus ištikimybė ir paklusnumas. Sandoros reikšmė kyla iš hebrajų žodžio „berit“, kuris vartojamas apibūdinti sutartį, sąjungą ar įžadą. Sandora yra Dievo meilės ir ištikimybės ženklas, per kurį Jis atskleidžia savo planą žmonijai.
Pirmasis sandoros pavyzdys randamas Pradžios knygoje, kur aprašomas Dievo susitarimas su Nojumi po tvano. Dievas pažadėjo daugiau niekada nebausti pasaulio tokiu būdu ir padarė tai matoma per ženklą – vaivorykštę. „Padėjau savo lanką į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“ (Pr 9,13). Ši sandora nebuvo susieta su jokiomis sąlygomis, ji atspindėjo Dievo malonę ir Jo ryšį su visa kūrinija.
Kitas svarbus sandoros momentas aprašytas Abraomo istorijoje. Dievas pažadėjo Abraomui, kad iš jo kils didelė tauta ir kad per jo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos. „Tavo palikuonis padarysiu gausius kaip dangaus žvaigždes ir kaip pajūrio smiltis“ (Pr 22,17). Šis pažadas buvo pagrįstas Abraomo tikėjimu, nes jis patikėjo Dievu net tada, kai buvo išbandytas. Abraomo sandora tapo pamatu, ant kurio kilo Izraelio tauta.
Mozės sandora Sinajaus kalne išskiria Izraelio tautą kaip Dievo išrinktąją. Per įstatymą Dievas suteikė žmonėms gairių, kaip gyventi ir išlaikyti savo bendrystę su Juo. Dešimt Dievo įsakymų buvo šios sandoros pagrindas. „Jei tikrai klausysite mano balso ir laikysitės mano sandoros, būsite mano nuosavybė iš visų tautų“ (Iš 19,5). Ši sandora reikalavo paklusnumo ir ištikimybės, o jos pažeidimas vedė į praradimus ir išsibarstymą tarp tautų.
Pranašai kalbėjo apie naująją sandorą, kuri iškils, kai Izraelio tauta sugrįš į Dievą. Jeremijas pranašavo: „Štai ateina dienos, kai aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais… Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu jį į jų širdis“ (Jer 31,31–33). Šioje vizijoje atsispindi dvasinis ir vidinis sandoros pobūdis, kur žmogus bus vieningas su Dievu ne per išorinius įstatymus, bet per atnaujintą širdį.
Jėzaus Kristaus atėjimas yra Naujosios Sandoros įvykdymas. Per Jo auką ant kryžiaus Dievo pažadas tapo prieinamas ne tik Izraelio tautai, bet ir visiems žmonėms. „Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26,28). Jėzaus auka ne tik atpirko žmoniją, bet ir užtikrino amžiną bendrystę su Dievu.
Sandora krikščioniškoje teologijoje turi ir sakramentinę reikšmę. Per krikštą ir Eucharistiją tikintieji įsijungia į Naująją Sandorą ir tampa Dievo tautos dalimi. Krikštas simbolizuoja įžengimą į sandoros santykį, o Eucharistija nuolat primena Kristaus auką ir stiprina bendrystę su Dievu. Šventasis Paulius laiške korintiečiams rašo: „Kai valgote šią duoną ir geriate iš šios taurės, skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,26).
Sandoros prasmė slypi ne tik Dievo pažaduose, bet ir žmogaus atsakomybėje. Tai nėra vienpusis santykis – Dievas kviečia žmogų į ištikimybę, pasitikėjimą ir paklusnumą. Sandora atskleidžia Dievo meilę ir planą žmonėms, tuo pačiu primindama, kad žmogus turi atsakyti į šį kvietimą savo tikėjimu ir gyvenimu.
Biblijos pasakojimai apie sandorą parodo, kaip Dievas veikia istorijoje ir žmogaus gyvenime. Nojaus, Abraomo, Mozės ir Jėzaus istorijos pabrėžia, kad Dievas yra ištikimas savo pažadams. Sandora kviečia ne tik atsiminti Dievo darbus, bet ir gyventi tikėjimu, kuris įkūnija šį santykį kasdienybėje. Kaip teigiama Laiške hebrajams: „Jėzus tapo geresnės sandoros laiduotojas“ (Heb 7,22). Ši geresnė sandora yra Kristaus pergalė prieš mirtį ir kvietimas gyventi nauju, atsinaujinusiu gyvenimu Dievo akivaizdoje.