Sandomiro konfesija yra XVI a. sudarytas svarbus teologinis dokumentas, kuris tapo vienu iš pagrindinių tikėjimo išpažinimo tekstų reformacijos laikotarpiu. Šis dokumentas atsirado 1570 metais, kai Sandomire, Lenkijoje, vyko Generalinis Sinodas, kuriame dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatai. Sandomiro konfesija yra glaudžiai susijusi su Antruoju Šveicariškuoju išpažinimu, kurį 1566 metais sudarė Heinrichas Bulingeris. Antrasis Šveicariškasis išpažinimas buvo labai svarbus reformacijos bažnyčioms visoje Europoje, ir jis tapo pagrindu Sandomiro konfesijai.
Sandomiro konfesija siekė suvienyti įvairias evangelikų reformacijos bažnyčias, ypač kalvinistus, liuteronus ir čekų brolius, pabrėžiant jų teologinį bendrumą. Konfesija tapo pagrindiniu dokumentu, kuris buvo naudojamas kaip teologinės vienybės išraiška tarp šių bažnyčių, nepaisant tam tikrų skirtumų apeigose ir mokymo detalėse. Nors tarp šių bažnyčių egzistavo kai kurie liturginiai skirtumai, Sandomiro konfesija pabrėžė, kad esminės tikėjimo dogmos buvo bendros, o šie skirtumai neturėtų būti nesutarimų šaltinis.
Konfesijoje didelis dėmesys buvo skiriamas Šventojo Rašto autoritetui, kaip vieninteliam Dievo žodžiui, kuris yra pagrindas visam tikėjimo mokymui. Taip pat buvo akcentuojamas Dievo Trejybės principas, Kristaus kaip vienintelio tarpininko tarp Dievo ir žmonių vaidmuo, bei Bažnyčios sakramentų svarba. Dokumente buvo aptariama ir žmogaus nuodėmingumo prigimtis, išganymo kelias per Jėzų Kristų ir predestinacijos doktrina.
Sandomiro konfesija buvo reikšminga ne tik teologiškai, bet ir politiškai, nes ji padėjo sukurti tam tikrą vienybę tarp skirtingų reformacijos šakų Lenkijos-Lietuvos valstybėje. Ji tapo svarbiu įrankiu, kuris skatino teologinį nuoseklumą ir solidarumą tarp skirtingų konfesinių grupių, taip užtikrindamas bažnytinės ir politinės vienybės išlaikymą. Be to, šis dokumentas tapo pagrindu reformuotų bažnyčių tarnystei ir doktrinų plėtrai Lietuvoje, kur jis buvo plačiai pripažintas ir naudojamas tiek liturgijoje, tiek mokymo srityje.
Šis dokumentas išlieka svarbus iki šių dienų, ypač Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, kuri jį pripažįsta kaip vieną iš pagrindinių savo tikėjimo išpažinimo dokumentų.