Restitucijos ediktas, paskelbtas 1629 metais Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando II, buvo vienas svarbiausių dokumentų Trisdešimties metų karo kontekste. Šis dokumentas buvo skirtas atkurti Romos katalikų Bažnyčios kontrolę turtuose ir žemėse, prarastose po 1555 metų, kai buvo pasirašyta Augsburgo taika. Restitucijos ediktas išreiškė imperatoriaus siekį sustiprinti katalikų pozicijas Šventojoje Romos imperijoje, kurios buvo smarkiai susilpnėjusios dėl Reformacijos ir protestantiškų jėgų augimo.
Restitucijos ediktas reikalavo, kad visi žemės valdytojai, nuo 1552 metų užėmę katalikų Bažnyčiai priklausiusius turtus, grąžintų juos pradiniams savininkams – Romos katalikų dvasininkijai. Tai apėmė ne tik žemes, bet ir bažnyčias, vienuolynus bei kitus Bažnyčiai priklausiusius pastatus. Ediktas buvo grindžiamas 1555 metų Augsburgo taikos sąlygomis, kurios teigė, kad turto perskirstymas turi būti vykdomas pagal katalikų ir protestantų santykius, buvusius iki 1552 metų.
Imperatorius Ferdinandas II buvo ištikimas katalikų Bažnyčios šalininkas ir laikėsi įsitikinimo, kad stipri katalikų Bažnyčia yra būtina Šventosios Romos imperijos vienybei ir stabilumui. Restitucijos ediktas buvo ne tik religinis, bet ir politinis veiksmas, siekiant sumažinti protestantų kunigaikščių įtaką ir sustiprinti centrinę valdžią. Tačiau šis ediktas sukėlė didžiulį pasipriešinimą protestantų kunigaikščių tarpe, kurie jautėsi išduoti ir neteisingai traktuojami. Tai dar labiau paaštrino religinę ir politinę krizę Šventojoje Romos imperijoje.
Restitucijos ediktas turėjo skaudžių padarinių daugeliui protestantiškų bendruomenių. Daug žmonių neteko teisės naudotis savo bažnyčiomis, o jų religinės apeigos buvo uždraustos. Protestantiški universitetai ir mokyklos buvo uždarytos, o daugelis dvasininkų buvo priversti palikti savo parapijas. Religinė įtampa pasiekė aukščiausią tašką, nes ediktas buvo suvokiamas kaip tiesioginis išpuolis prieš protestantų laisves ir tikėjimo praktiką.
Vienas iš reikšmingų momentų, susijusių su Restitucijos ediktu, buvo jo politinis poveikis Trisdešimties metų karui. Šis dokumentas išprovokavo protestantų kunigaikščius ieškoti pagalbos iš užsienio sąjungininkų, ypač Švedijos ir Prancūzijos. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, kaip vienas pagrindinių protestantų gynėjų, pradėjo karinę intervenciją Šventojoje Romos imperijoje, siekdamas sustabdyti katalikų dominavimą ir apsaugoti protestantų interesus. Restitucijos ediktas dar labiau sustiprino konfliktą ir prisidėjo prie Trisdešimties metų karo eskalacijos.
Vienas iš nedaugelio citatų, tiesiogiai atspindinčių edikto esmę, yra pats Ferdinando II įsakymas, kuriame buvo nurodyta: „Visi neteisėtai laikomi dvasininkijos turtai turi būti grąžinti teisėtiems savininkams, remiantis šventais įstatymais ir imperatorišku priesaika.“ Šis įsakymas parodė imperatoriaus ryžtą grąžinti Bažnyčiai jos prarastą įtaką ir nuosavybę, nepaisant politinių ir religinių padarinių.
Restitucijos ediktas, nors ir buvo skirtas stiprinti katalikų pozicijas, galiausiai padarė priešingą poveikį. Jis dar labiau suskaldė Šventąją Romos imperiją, sustiprino protestantų sąjungas ir pagilino religinį bei politinį konfliktą, kuris siaubė Europą beveik trisdešimt metų. Edikto pasekmės rodo, kaip religiniai sprendimai gali tapti sudėtingų politinių krizių katalizatoriais, o jo palikimas yra svarbus paminklas viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų religiniams karams.