Religinis postulatas siejamas su esminiu reikalavimu, kurį tikintysis arba bendruomenė laiko neliečiamu. Pats žodis gali būti kildinamas iš lotynų kalbos postulare, nusakančio prašymą ar reikalavimą. Tai gali reikšti doktrininį principą, moralinę nuostatą ar tiesos teiginį, kurio laikomasi netgi tuomet, kai aplinkinės socialinės sąlygos kinta. M. Weberio darbuose pabrėžiama, kad socialinių santykių racionalizacija neretai sukelia įtampą tarp pasaulietinių autonomijos sričių ir to, ką dvasinė pasaulėvoka laiko privalomu.
Kai kurie teologai pripažįsta, kad postulatas nėra atsitiktinis nukrypimas nuo sveiko proto, bet tam tikra kertinė tiesa, iš kurios išplaukia kiti sprendimai. Biblijoje galima rasti užuominų apie tikėjimo reikalavimus, peržengiančius vien pragmatinį lygmenį. Pavyzdžiui, krikščionių tradicijoje moralinė laikysena neužsibaigia įstatymų vykdymu, nes tikima dieviškos kilmės įsakmais, kurie stovi aukščiau bet kokios žmogiškos normos. Senuosiuose Senojo Testamento pasakojimuose figūruoja dekalogo pretenzija į absoliutų paklusnumą, kurią vėliau Jėzus aptaria Naujajame Testamente, iškeldamas meilės principą virš visų kitų. Tokia dvasinė logika gimdo nuolatinį dialogą tarp istorinio konteksto ir transcendentinio reikalavimo.
Vieni religijotyrininkai kalba apie tai, kad postulato esmė slypi žmogaus siekyje ieškoti dvasinio atpildo ar prasmės net ir tada, kai racionalus protas visko nepaaiškina. Kai socialiniai procesai ima griauti vieningus dvasinius pamatus, religijos postulatas reikalauja likti ištikimam vidiniams įsitikinimams. Weberis atkreipia dėmesį į tai, kad suintensyvėjęs darbo pasidalijimas arba teisinių sistemų autonomija neretai tampa erdve, kur susiduria religinės vertybės ir pasaulietiniai tikslai. Tose akistatomis aiškiau pasirodo, kaip religinės tradicijos bando išlaikyti pradinį identitetą, net jei tenka pervertinti senuosius papročius ar įstatymus.
Analizuojant dabartinę visuomenę, galima matyti, jog religinio postulato įtaka neapsiriboja vien asmeniniais išgyvenimais. Gana dažnai žmonių grupės, vertinančios nuoseklų moralinį reikalavimą, sukuria naujus bendruomeninius modelius, siekdamos suderinti dvasinę viziją su gyvenimiška realybe. Kita vertus, dalis asmenų priima individualias pozicijas, vadovaudamiesi savita dvasine interpretacija, kuri gali ne visuomet derėti su istorine tradicija. Kai kas remiasi Weberio samprotavimais, kad tokios autonominės sritys ir jų konfliktai ne tik skatina religingumą pasukti individualizmo link, bet ir praplečia bendrą religinės sąmonės lauką. Panašu, kad postulatas išlieka vidinė jėga, kviečianti tikinčiuosius nebijoti idealų, kurie palaiko ryšį su dvasiniais ištakų šaltiniais.
Žvelgiant iš šiuolaikinės teologijos perspektyvos, religinis postulatas turbūt atlieka savitą atramos funkciją. Jis sudaro pamatą, ant kurio tikėjimas kuria pasaulėžiūrą, duodančią prasmės žvilgsnį į kasdienius įvykius. Tai patvirtina daugelio religijų šventraščiai, kur įsakų ar pamokymų prasmė retai telpa vien materialioje plotmėje. Toks pamatinis reikalavimas perkeičia ir asmens, ir bendruomenės gyvenimą, siekdamas atspindėti aukštesnę tvarką. Darome išvadą, kad religinio postulato sąvoka išlaiko gyvumą net šiuolaikinėje aplinkoje, kur kiekvienas ieško būdų suderinti dvasines siekiamybes su socialinės tikrovės gairėmis, o vidinis tikėjimo branduolys išlieka esmine priežastimi, kodėl žmonės ir toliau žvelgia anapus grynai žemiškų ribų.