Religinis persekiojimas dažniausiai suprantamas kaip sisteminga prievarta, nukreipta prieš asmenis arba bendruomenes dėl jų tikėjimo. Lotyniškas terminas persecutio religionis nurodo atvejį, kai tam tikra valdžia, grupuotė ar net visuomenės dauguma naudoja priemones, ribojančias laisvę išpažinti savas religines pažiūras. Kartais tai susiję su draudimu vykdyti apeigas, viešai deklaruoti tikėjimą, o kraštutiniais atvejais – net su fiziniu smurtu arba tremtimi.
Senovės istorijoje egzistuoja romėniškas laikotarpis, kai valdžios struktūros buvo nukreiptos prieš naujai susiformavusią krikščionių bendruomenę. Yra žinoma, kad Romos imperijoje gyvavo religinė tolerancija tik tuo atveju, kai kultą buvo įmanoma suderinti su pagonišku panteonu. Krikščionys atsisakė dalyvauti imperatoriaus garbinimo apeigose, todėl juos imta laikyti valstybei nepatikimais. Tuo metu atsirado istorijos pavyzdžių, kai žmonės atgailaudavo viešai, kad galėtų išvengti budelio ar arenos. Išlikusios legendos liudija, jog užsispyrę tikintieji likdavo ištikimi savo dvasinei tradicijai ir dėl to paaukodavo gyvybę.
Kituose pasaulio regionuose taip pat fiksuojama nemažai panašių reiškinių. Viduramžių Europoje tam tikros religinės grupės persekiojamos dėl laikomų erezijų, o kitose civilizacijose kartais draudžiami išoriniai religijos simboliai. Vėlesniais amžiais atsiranda reiškinių, susijusių su prievartiniu krikščioninimu Amerikoje, kur vietos gentys stumiamos atsisakyti savų dvasinių tradicijų. Tai atsispindi istoriniuose įrašuose, kuriuose minima, kaip autochtonų bendruomenės bausmėmis verčiamos paklusti kolonizatorių reikalavimams.
Teologinė literatūra neretai atkreipia dėmesį, jog toks reiškinys gali turėti kelias priežastis. Viena vertus, oficiali religija gali geisti išlaikyti vienodumą dėl politinių bei socialinių sumetimų. Tikima, kad paklusdami bendrai dogmai, gyventojai tampa nuoseklūs piliečiai, nesikertantys su valstybine tvarka. Kita vertus, tai neretai rodo valdžios siekį sutriuškinti galimą opoziciją, kuri gali rastis iš nepriklausomai mąstančių dvasinių lyderių. Kartais religinės bendruomenės pačios demonstruoja netoleranciją kitoms konfesijoms, todėl konfliktas dar labiau gilėja.
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje mėginama užtikrinti religinės laisvės principą. Organizacijos, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos, patvirtina deklaracijas, ginančias pamatines žmogaus teises. Tai daro įtaką įvairiems regionams, tačiau realybėje persekiojimo atvejų tebesitaiko, nes ne visos valstybės linkusios ar pajėgios laikytis tarptautinių sutarčių. Kai kur vyrauja vienos krypties požiūris, traktuojantis kitų tikėjimų atstovus kaip antraeilius piliečius. Dėl tokios padėties dalis žmonių išvyksta į užsienį ar siekia prieglobsčio kitose šalyse.
Teologai pabrėžia, kad kiekvienos religijos šventraščiuose galima aptikti tiesioginių ar metaforinių nuorodų į kančią dėl tikėjimo. Manoma, kad ištikimybė dvasinėms vertybėms kartais reikalauja pasiryžimo susidurti su sunkumais. Tikinčiųjų bendruomenės laikosi vilties, jog išbandymai gali tapti kelrode žvaigžde dvasiniam augimui. Dvasininkai skatina priminti, kad tikrosios dvasinės nuostatos dažnai sutvirtėja būtent tada, kai pasaulietinė aplinka priešiška.
Istorinio konteksto tyrinėtojai atkreipia dėmesį, jog religinis persekiojimas gali prasidėti subtiliomis priemonėmis, o tik vėliau peraugti į atvirą agresiją. Tyrimai rodo, kad pirmiausia pasitelkiami prietarai, stereotipai ar oficialūs draudimai. Mąstytojai kviečia visuomenę išlikti budrią ir skatinti bendradarbiavimą tarp tikinčiųjų bei skirtingų konfesijų, nes visuotinis solidarumas padeda užkirsti kelią didesnei prievartai. Tokiu būdu pripažįstama kiekvieno teisė rinktis dvasinį kelią, o kartu puoselėjamas tikėjimo įvairovės supratimas.