Religijos tolerancijos ediktas, išleistas 1781 metais Austrijos imperatoriaus Juozapo II, buvo vienas iš svarbiausių Apšvietos epochos teisės aktų, kuriuo siekta įtvirtinti religinę toleranciją ir suteikti tam tikras teises ne katalikų tikėjimo asmenims. Šis ediktas žymėjo reikšmingą pokytį Austrijos imperijos religijos politikoje, kuri iki tol buvo griežtai katalikiška.
Religijos tolerancijos ediktas buvo skirtas gerinti protestantų, ortodoksų krikščionių ir žydų padėtį Austrijos valdose. Jis užtikrino tam tikras teises tiems gyventojams, kurie nepriklausė katalikų tikėjimui, tačiau gyvenime susidūrė su diskriminacija ar ribojimais dėl savo tikėjimo. Ediktas leido ne katalikams statyti maldos namus be išorinės prabangos (pavyzdžiui, be varpų ar bokštų), verstis tam tikromis profesijomis ir turėti civilines teises, įskaitant teisę sudaryti civilines santuokas.
Vienas pagrindinių šio edikto tikslų buvo didinti Austrijos imperijos ekonominį ir socialinį efektyvumą, suteikiant religinėms mažumoms daugiau teisių ir integruojant jas į visuomenę. Juozapas II buvo įkvėptas Apšvietos idėjų, kurios pabrėžė religijos laisvę, toleranciją ir racionalų valstybės valdymą. Jis siekė sukurti vieningą ir stiprią imperiją, kurioje visi gyventojai, nepaisant tikėjimo, galėtų prisidėti prie bendros gerovės.
Religijos tolerancijos ediktas nebuvo visiškai radikalus savo laikui. Jis neatšaukė katalikybės kaip oficialios valstybės religijos ir neįtvirtino visiškos religijos laisvės. Pavyzdžiui, nors žydams buvo suteikta daugiau teisių, jie vis dar patyrė tam tikrus apribojimus. Taip pat ne katalikų maldos namai turėjo būti įrengti taip, kad iš išorės neatspindėtų jokių išskirtinių religinių bruožų, siekiant pabrėžti katalikybės dominavimą.
Nepaisant ribotumo, Religijos tolerancijos ediktas buvo reikšmingas žingsnis pirmyn religinės laisvės srityje. Jis įkvėpė kitas Europos valstybes plėtoti religijos tolerancijos idėjas ir stiprinti religinę įvairovę. Ediktas taip pat prisidėjo prie Austrijos imperijos modernizavimo ir socialinės sanglaudos stiprinimo.
Religijos tolerancijos edikto palikimas yra svarbus, nes jis parodė, kaip religinė tolerancija gali būti skatinama per teisines priemones ir kaip Apšvietos idėjos keitė tradicinę Europos religijos ir politikos sąveiką. Šis dokumentas buvo pirmtakas platesniems pokyčiams, kurie vėliau įvyko Europoje, kai religinė laisvė tapo pagrindine žmogaus teisės principo dalimi.