Religijos fenomenologija yra XX amžiaus teorija, siekianti suprasti religiją kaip autonominį ir neredukuojamą reiškinį, nevertinant jos iš išorės. Šis metodas buvo sukurtas tam, kad išryškintų pagrindinius religinius fenomenus, nepažeidžiant jų savasties. Religijos fenomenologijos esmė yra ne kritikuoti ar griauti religinius tikėjimus, bet stengtis juos suprasti iš vidaus, laikantis pagarbos pačiai religinei patirčiai. Tai metodas, kuris privertė daugelį religijotyros teoretikų patikslinti savo požiūrius, o religijos tyrinėjimą pavertė daug gilesniu procesu.
Religijos fenomenologijos priešaušryje svarbų vaidmenį suvaidino olandų religijotyrininkas Pierre Danielis Chantepie de la Saussaye, kuris 1887 m. savo veikale „Religijų istorijos vadovėlis“ pirmą kartą panaudojo religijos fenomenologijos terminą. Jis teigė, kad religijų istoriją galima nagrinėti taip, jog joje būtų atskleisti svarbiausi religiniai fenomenai ir jų prasmės. Tačiau šis metodas iš tiesų išplėtotas gerokai vėliau, ypač po Rudolfo Otto knygos „Šventybė“ pasirodymo.
Rudolfas Otto buvo vienas iš pagrindinių religijos fenomenologijos pradininkų, kuris ypatingą dėmesį skyrė religinių patirčių ypatingumui. Jis įvedė terminus „numinosum“, „tremendum“ ir „fascinans“, kuriais apibūdino pagrindinius religinius išgyvenimus. Numinosum yra dieviškos galios ar šventybės patyrimas, kuris yra visiškai kitoks nei bet kuris pasaulietinis potyris. Otto pabrėžė, kad religijoje egzistuoja kažkas, kas visiškai skiriasi nuo visko, ką žmogus gali suprasti – tai vadinama „visiška kitokybė“ (das ganz Andere).
Tremendum išreiškia siaubą ir pagarbą, kurią žmogus jaučia susidūręs su dieviška galia. Tai patyrimas, kuris iš pradžių gali būti gąsdinantis, tačiau kartu atskleidžia kažką, kas pranoksta žmogaus suvokimą. Fascinans, kita vertus, yra traukos jausmas, kylantis iš dieviškosios galios, kviečiantis žmogų giliau įsigilinti į šią paslaptį.
Religijos fenomenologijos metodas remiasi principu, kad religija yra unikali patirtis, kurios negalima paaiškinti naudojant socialines, ekonomines ar psichologines kategorijas. Ji verčia mokslininkus atsisakyti išankstinių nuostatų ir leisti religiniams reiškiniams kalbėti už save. Pavyzdžiui, religijos fenomenologija nepradeda nuo bandymo redukuoti religiją į socialinę funkciją, kaip tai darė marksizmas ar psichoanalizė, bet stengiasi suprasti religiją jos pačios kontekste.
Vienas svarbiausių religijos fenomenologijos laimėjimų yra numinozinių patirčių pripažinimas kaip pagrindinio religinio išgyvenimo. Tai patvirtina daugelio religinių tradicijų istorija. Pavyzdžiui, Mozės susitikimas su Dievu liepsnojančiame krūme, Krišnos apreiškimas Ardžunai ar Mahometo patyrimai su angelu Gabrieliu – visi šie įvykiai atspindi numinozinius potyrius, kurie yra religijos branduolys.
Religijos fenomenologija taip pat parodė, kad religija nėra atsitiktinė ar paviršutiniška žmogaus gyvenimo dalis, bet yra giliausias žmogaus ryšys su tuo, kas yra už jo suvokimo ribų. Otto rašė, kad „numinozumas“ yra raktas į religijos esmę, nes tai – būdas patirti šventybę, kuri yra visiškai kitokia nei pasaulietinės patirtys.
Religijos fenomenologijos metodas tebėra svarbus ir šiandien, nes jis leidžia religijos tyrinėjimą paversti ne tik analitine, bet ir empatiška veikla. Jis kviečia gilintis į tai, kas nepaaiškinama, ir leidžia tyrinėtojams priartėti prie religijos esmės – šventybės ir jos patyrimo. Kaip teigė Otto, religija yra ne tik socialinis ar kultūrinis reiškinys, bet ir žmogaus susidūrimas su transcendentine tikrove, kurios jis niekada iki galo nesupras, bet kurios jis negali ignoruoti.