Rekristianizacija vadinama reiškiniu, kai ankstesni krikščioniškojo tikėjimo ir dvasinės patirties elementai atgyja po ilgesnio silpimo ar sekuliarėjimo laikotarpio. Vakarų kultūrose jau kuris laikas svarstoma, kaip modernėjimas ir vertybių kaita paveikė bendruomenių santykį su krikščionybe. Vis dėlto kai kurie autoriai pastebi atsinaujinimo užuomazgų, vadindami tai „šventybės atgavimu“ arba „Respiritualisierung“. R. Wuthnow mini dvasinio išgyvenimo sugrįžimą, M. Horxas ir P. M. Zulehneris vartoja terminus, rodančius tikėjimo formų persitvarkymą. Taip atsiranda viltis, jog vienu ar kitu pavidalu krikščioniškasis paveldas sugeba prišaukti naują prasmės poreikį ir atnaujinti savo vaidmenį bendruomenėje.
Kai kurie sociologai aiškina, kad sekuliarumas nėra negrįžtamas. Pasak jų, žmonės, pavargę nuo grynos materialinės pasaulėžiūros, ima dairytis transcendentinės atramos. Praeityje glaudi Bažnyčios ir valstybės sąsaja skatindavo paklusnumą instituciniams reikalavimams, tačiau netekties akistatoje arba patiriant moralinius iššūkius iškyla naujas troškimas atsiremti į dvasinius šaltinius. Zulehneris vartoja Rechristianisierung sąvoką, nurodydamas, kad tas pats tikėjimas gali atgimti kitomis formomis, atsigręždamas į žmogaus egzistencinius lūkesčius ir šiuolaikinius klausimus.
Kultūrinėje plotmėje galima stebėti, kaip kai kuriuose kraštuose kyla susidomėjimas senoviniais paminklais, menančiais krikščionybės pradžią. Kai kurie vietiniai judėjimai kreipiasi į vienuolijų palikimą, ėmęsi socialinės ar edukacinės veiklos, kuri tampa tiltu tarp praeities ir dabarties. Anksčiau pamirštos liturginės formos atgaivinamos, o papročiai, kartais susilpnėję globalios modernizacijos tėkmėje, pasitelkiami naujai sukurtuose renginiuose ar šventėse. Žmonės kartais ieško bendrystės, nepaisant to, kad oficialus bažnytinis dalyvavimas galėjo būti menkesnis anksčiau.
Teologai, stebėdami šiuos pokyčius, svarsto, ar toks vyksmas reiškia paprastą nostalgiją, ar gilesnę dvasingumo paiešką. Egzistuoja nuomonė, kad rekristianizacija nebūtinai grįš prie senųjų dogmų, bet labiau sieks bendro žmogiško prasmės ramsčio, kurį krikščionybė kūrė per ilgus amžius. Evangeliniai tekstai kalba apie tikėjimo alsuojančią viltį, vadinamą „druska žemei“. Dalyje bendruomenių tas įkvėpimas atgimsta socialinio teisingumo projektuose arba savanoriškose iniciatyvose, kur Kristaus mokymas tampa veiklos paskata. Neretai matome, jog naujos kartos pasitelkia krikščioniškosios tradicijos kalbą, siekdamos išreikšti vidinius išgyvenimus, net jei jos nebūtinai priima visas praeities normas.
Kyla klausimas, kiek šios iniciatyvos gali pakeisti visuomenę. Vieni analitikai teigia, kad tokios tendencijos primena gaivų orą, nes asmeninis dvasingumas randa kelią į platesnę kultūrinę erdvę. Kiti linkę manyti, kad ryškiausios atsinaujinimo formos pasirodo tik tam tikruose sluoksniuose, o didelė dalis žmonių vis tiek laikosi sekuliarios nuostatos. Tačiau pabrėžiama, jog bet kokie dėmesio sukrikščionėjimui ženklai rodo, kad religija išlieka gyvas fenomenas, reaguojantis į skirtingus žmonių troškimus.
Rekristianizacija laikoma nuolatine šiuolaikinio dvasingumo dalimi, siūlančia galimybę atkurti ryšį su krikščioniškąja simbolika bei paveldu, kurie nebuvo visiškai prarasti. Žvelgiant iš teologinės pusės, toks judėjimas gali suteikti naują impulsą, pritaikant pamatines tiesas šiandienos iššūkiams. Tai parodo, kad krikščionybė nepranyksta modernioje aplinkoje, bet sugeba susikurti alternatyvias raiškos priemones, atliepiančias tiek bendruomeninę, tiek individualią patirtį. Visuma patvirtina, kad atgimimo prošvaistės gali kilti net pasaulėžiūrinės įvairovės sąlygomis.