Profesinė religija – tai religinė forma, kuriai būdingas ryšys su tam tikra žmonių profesine ar socialine grupe. Ši religinio gyvenimo organizavimo struktūra dažniausiai kyla iš specifinių profesijos poreikių ir pasaulėžiūros, todėl profesinė religija neretai įgyja unikalių ritualų, simbolių bei tradicijų. Profesinės religijos išraiškos aptinkamos įvairiose kultūrose ir skirtingais istorijos laikotarpiais, atspindint tiek kasdienio darbo specifiką, tiek su juo susijusias dvasines reikmes.
Vienas iš ryškių profesinės religijos pavyzdžių yra actekų pirkliai, kurie garbino Jakatekutlį – keliautojų ir pirklių globėją. Jo simboliu laikyta bambukinė lazda atspindėjo kelionių atributus, o su šia dievybe buvo susiję pirklių karavanų išvykimo ir grįžimo ritualai. Kelionėje mirusių pirklių laidojimas taip pat turėjo ypatingą reikšmę – jie buvo „laidojami ore“, tai reiškė jų kūnų iškėlimą, kas neatitiko bendrųjų actekų laidojimo tradicijų. Šis atvejis puikiai iliustruoja, kaip specifinė profesija gali sukurti atskirą religinio gyvenimo tradiciją.
Panašus reiškinys pastebimas Viduramžių Europoje, kur cechai turėjo savo šventuosius globėjus ir organizuodavo šventes bei ritualus, pabrėžiančius profesinį solidarumą. Šventės metu cechų nariai rengdavosi ypatingais drabužiais, rinkdavosi tam skirtose vietose, prižiūrėjo savo koplyčias ir altorius. Šie ritualai ne tik stiprino bendruomenės vienybę, bet ir formavo dvasinį ryšį tarp darbo ir tikėjimo. Įdomu, kad analogiškas reiškinys egzistavo Osmanų imperijoje. Futuwwah bendruomenės, kurios turėjo savus šventuosius globėjus ir ritualus, rodo paraleles tarp Europos ir islamiškojo pasaulio cechinių religinių tradicijų.
Tam tikra profesinės religijos forma buvo būdinga ir karinėms bendruomenėms. Romos legionieriai praktikavo mitraizmą – religiją, kuri akcentavo drąsą, stiprybę ir ištikimybę. Mitros kultas buvo ypač paplitęs tarp karių, nes jo simbolika ir vertybės atitiko karinio gyvenimo dvasinę struktūrą. Tokios religijos ne tik tarnavo kaip dvasinės stiprybės šaltinis, bet ir padėjo formuoti grupinę tapatybę.
Profesinės religijos pavyzdžiais galima laikyti ir tam tikras žemdirbių bei amatininkų religines tradicijas, kurios buvo glaudžiai susijusios su žemės derlingumo, oro sąlygų ar įrankių gamybos simbolika. Nors šios religijos dažnai susiliejo su bendresniais religiniais kultais, jose išliko specifiniai elementai, būdingi tik tam tikrai profesinei grupei. Pavyzdžiui, kalviai daugelyje tradicijų turėjo savo kultus, susijusius su ugnimi ir metalu, o žvejai ar jūreiviai garbino jūrų ir oro dievybes.
Profesinė religija ne visada apsiriboja ritualais ir šventėmis – ji gali turėti ir socialinį ar politinį aspektą. Tokios tradicijos ne tik stiprina profesinę tapatybę, bet ir veikia kaip vienybės simbolis, ypač esant išorinei grėsmei ar konkurencijai. Religiniai ritualai bei globėjų kultai dažnai buvo naudojami siekiant pabrėžti grupės svarbą visuomenėje ar įtvirtinti jos teises.
Profesinės religijos fenomene atsiskleidžia žmogaus siekis suderinti dvasinį gyvenimą su kasdienėmis profesinėmis veiklomis. Tokie kultai ir ritualai tampa ne tik individualaus tikėjimo išraiška, bet ir bendruomenės vienybės simboliu. Per profesinę religiją žmonės sujungia dvasinį ir praktinį gyvenimus, kurdami tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą ir formuoja profesinės grupės kultūrinį paveldą.