Manistinės teorijos, arba preanimizmas, siekia paaiškinti religijos kilmę per beasmenės, antgamtinės galios sampratą, kurią pirmiausiai pastebėjo tyrinėtojai Melanezijos salyne. Mana – tai ypatinga galia, priskiriama tiek žmonėms, tiek objektams ar vietoms. Ši jėga yra suprantama kaip veiksmingumo, stiprybės ar autoriteto šaltinis, kurį gali turėti genties vadas, narsus karys, medis ar net akmuo. Tokia galia ne tik egzistuoja, bet ir gali būti perduodama per įvairius ritualus ar fizinį sąlytį, pavyzdžiui, suvalgius užmušto priešo kūno dalį ar nešiojant stiprybę simbolizuojantį amuletą.
Ši idėja, peržengusi Melanezijos ribas, buvo pastebėta kitose kultūrose, kur ji turėjo skirtingus pavadinimus, kaip antai manitu (Šiaurės Amerikoje), vakonda (Afrikoje) ar orenda (kai kuriose kitose vietose). Manistinės teorijos šalininkai, remdamiesi šiais pastebėjimais, bandė universalizuoti šią sąvoką ir priskirti ją pirmapradei religijos formai. Marettas, vienas iš šio požiūrio kūrėjų, laikė mana universaliu antgamtinės galios principu, kuris egzistavo prieš atsirandant sielos ir dievų sampratoms.
Pasak teorijos, religijos raida prasideda nuo tikėjimo į šią beasmenę galią. Tik vėliau atsiranda konkretūs simboliai ir objektai, per kuriuos galia pasireiškia, o dar vėliau – tikėjimas siela bei dievais. Preanimizmo teorija pabrėžia, kad religijos pradžia buvo tikėjimas į kažką, kas veikia už žmogaus suvokimo ribų, tačiau nėra asmeniška.
Nepaisant patrauklaus šios teorijos universalumo, ji sulaukė nemažai kritikos. Tyrimai parodė, kad mana ar analogiškos galios samprata visada yra susijusi su konkrečiu objektu, asmeniu ar vieta. Ši galia niekada neegzistuoja kaip abstrakti, beasmenė jėga. Ji yra neatsiejama nuo savo „turėtojo“, nesvarbu, ar tai būtų genties vadas, ypatingos formos akmuo, ar šventas medis. Be to, beasmenės galios samprata dažnai atspindi specifinį kultūrinį kontekstą ir neturėtų būti išplečiama kaip universalus religijos pagrindas.
Religijose, be abejo, pasitaiko antgamtinės galios idėjų, tačiau šios galios visada yra įsišaknijusios konkrečiose kultūrinėse ir simbolinėse sistemose. Pavyzdžiui, senovės Egipte buvo tikima ka – sielos aspektu, kuris susijęs su žmogaus gyvybine jėga, o Indijos filosofijoje bráhmanas simbolizavo visatos esminę galią. Tačiau šios sąvokos nėra tiesioginė mana analogija, nes jos turi sudėtingesnę struktūrą ir yra integruotos į religines pasaulėžiūras.
Manistinės teorijos apribojimas slypi jos pastangoje redukuoti religiją į vieną bendrą principą. Religijos fenomenas yra daugialypis ir negali būti paaiškinamas vien tik per beasmenės galios sampratą. Tikėjimas galia, kaip viena iš religijos sudedamųjų dalių, egzistuoja daugelyje tradicijų, tačiau jis niekada nesuvokiamas atskirai nuo platesnio konteksto, apimančio mitus, ritualus, bendruomenės normas ir dievų įvaizdžius. Todėl preanimizmo teorija, nors ir suteikusi svarbų impulsą religijotyros diskusijoms, negali būti laikoma visapusišku religijos kilmės paaiškinimu.